– Gal jums taip lengvai pavyko pereiti prezidentės Dalios Grybauskaitės sietą ir dėl to, kad kurį laiką dirbote jos kalbų rašytoju? Galbūt galite tikėtis jos paramos vadovaudamas ministerijai? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo naujojo žemės ūkio ministro 37-erių G.Surplio.
– Nemanau, kad mano darbas Prezidentūroje turėjo įtakos prezidentei skiriant mane žemės ūkio ministru.
Tikiu, kad pavyks rasti bendrą kalbą ir galėsime dirbti kaip viena komanda su visomis aukščiausiomis valstybės institucijomis, taip pat kaimo ir ūkininkų bendruomenėmis.
Jau artimiausiu metu ketinu pakviesti į neformalią patariamąją tarybą tiek visų aukščiausių valstybės institucijų, tiek ūkininkų bendruomenės, tiek Aleksandro Stulginskio universiteto po vieną atstovą ir tikiuosi, kad ne rečiau kaip kartą per mėnesį aptarsime žemės ūkio politikos aktualijas.
– Jūs – pirmasis žemės ūkio ministras, nesantis šios ekonomikos šakos specialistas ir niekada nedirbęs su ja siejamo darbo.
Gal jums, žmogui iš šalies, bus lengviau atsispirti interesų grupių spaudimui po skandalų, siejamų su ankstesniu ministru B.Markausku ir valstiečių frakcijos lyderiu Ramūnu Karbauskiu?
– Patirties žemės ūkio srityje stoką vadinu trūkumu, kurį galima paversti privalumu. Neturiu čia jokių interesų. Kita vertus, ateidamas iš šalies, privalau labai aktyviai domėtis žemės ūkiu, gilintis į visą jo plėtrą, neapsiribodamas vienu ar kitu man artimu veiklos baru.
Jau susitikau su ūkininkų savivaldos atstovais, o su kaimo bendruomenėmis esu užmezgęs ryšius anksčiau, kai Vidaus reikalų ministerijoje buvau atsakingas už regioninę politiką. Tarsimės, ieškosime kompromisų. Klausdamas patarimų sakau: „Nepasakokite, kaip viskas blogai, o patarkite, ką galima padaryti, kad būtų geriau.“
– Ar jau subūrėte ministerijoje patikimą savo patarėjų komandą?
– Su kai kuriais asmenimis dar kalbuosi, todėl per anksti juos įvardyti, bet noriu suburti, kaip sakau, svajonių komandą, kurioje dirbtų žmonės degančiomis akimis, jaunystė, veržlumas jungtųsi su patirtimi ir būtų išlaikyta gera politinė pusiausvyra.
Lietuvoje nėra didelio tinkamų žmonių pasirinkimo, o dar reikia juos prikalbinti ateiti dirbti, bet tikiuosi, kad man pavyks.
– Buvusio ministro B.Markausko patarėjais neketinate kliautis?
– Jie jau nedirba ministerijoje – pasitraukė atsistatydinus ministrui.
– Kokius savo prioritetus esate numatęs ir kokie jūsų sumanymai gali sulaukti didžiausio pasipriešinimo?
– Pirmiausia sieksime išsiderėti Europos Komisijoje kuo geresnes kito ES finansinio laikotarpio sąlygas mūsų žemdirbiams ir kaimo plėtrai.
Kita užduotis – sektoriaus modernizavimas. Čia kalbu ne tik apie stambiuosius, bet ir apie smulkius šeimos ūkius. Skatinsime naujas veiklas ir rinkų paiešką, įskaitant ir nišinių nedideliems gamintojams.
Kaimo plėtros lėšos bus nukreipiamos ir į alternatyvių verslų kūrimą, kultūros sklaidą kaime.
Skatinsime ir vietinės produkcijos vartojimą Lietuvoje. Turiu galvoje ne vien kokias nors viešųjų ryšių akcijas ar informacijos apie mūsų produktų privalumus sklaidą. Sieksime, kad lietuviškam maistui būtų kuo paprasčiau ir lengviau patekti ant lietuvių stalo.
– Ką pasakytumėte apie užmojus perkelti ministeriją ir kai kurias jai pavaldžias institucijas į Kauną. Ar atsisakote šio sumanymo?
– Ne, ši idėja neišbraukta iš mūsų ateities darbotvarkės, bet tai nėra pirmasis prioritetas – svarbiausia pagerinti kaimo padėtį, rūpintis jo plėtra, o ministerijos perkėlimas – tik vidinės pertvarkos reikalas.
Šiuo metu skaičiuojame, kiek tai kainuos, ir tada bus aiškiau, kada galima imtis tokios reformos.
– Opozicija reikalauja imtis priemonių, kad žemės ūkio sektoriuje nedominuotų stambieji ūkininkai. Ar ketinate atsiliepti į tokius reikalavimus?
– Reikia patyrinėti, kaip Lietuva šiuo požiūriu atrodo Bendrijoje, turime atsižvelgti ir į tai, kad mūsų žemės ūkis konkuruoja su visos ES gamintojais laisvosios rinkos sąlygomis. Todėl būtina nustatyti, kokio dydžio ūkiai gali būti konkurencingi.
Aš laikausi nuomonės, kad reikia ir mažų šeimos ūkių, kurie išsaugo mūsų kaimų gyvybingumą, ir stambių gamintojų, galinčių konkuruoti tarptautinėse rinkose. Vis dėlto ūkio dydis ir ES pinigų srautai turėtų būti atsieti – kai jis modernus, našus, jam ir paramos nereikia.
