Gerokai, net nepalyginamai, kuklesnis antradienį buvo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus užmojis, kai jis dviračiu išgriovė butaforinę sieną, simbolizavusią žemgrobių kėslus neteisėtai užsitverti tvoromis ir tujomis pasisavintus plotus prie Neries Žvėryne, tokiu būdu uždarant kelią vilniečiams laisvai vaikščioti ir važinėti dviračiais upės pakrante.
Tačiau mero veidas, perkirtus dviračiu šią sieną, švytėjo taip pat pergalingai, kaip pirmųjų berlyniečių, 1989 metų rudenį įveikusių sovietų pastatytą Berlyno sieną. „The Cut of the Wall“ pagal R.Šimašių.
Pergalinga išraiška mero veide – tarsi savotiškas pagrindinio R.Šimašiaus darbo per jo kadencijos laiką – garsiosios tujų kirtimo akcijos – vainikavimas.
Berlyno siena buvo komunistinio lagerio Europoje, o prie Neries iškirstos tujos tapo tarsi R.Šimašiaus epochos Vilniuje alegorija.
Jeigu tik kiek daugiau nei trejus metus, kai R.Šimašius dirba meru, galima vadinti epocha. Na, bet čia nelygu, kokiais masteliais matuosi.
Iš tiesų nederėtų taip įkyriai prikaišioti Vilniaus merui dėl tujų. Žmogus, atrodo, gerą darbą padarė: simboliškai prakirto kelią dviračių takui palei Nerį nutiesti.
Bėda tik, kad tie dviračių takai – neužbaigta trasa. Kelias lyg ir yra, bet kaip ir nėra.
Iki Gariūnų tilto dviračių takas nutiestas, viskas gerai. Bet ties Oslo gatve jis ir baigiasi, toliau į Lazdynus – nepratęstas. Panaši padėtis ir Karoliniškėse, ir Viršuliškėse. Nesaldus gyvenimas dviratininkams net ir pažabojus sklypų savininkų apetitą.
Pavažiuoji, smagiai mindamas pedalus, kilometrą kitą palei Nerį, ir kelias baigiasi. Imi dviratį po pažastimi ir nešiesi suplūkęs, kol vėl takas pasirodys.
Toks neužbaigtas dviračių kelių tinklas mažai prasmingas, geriau tada tegul paprasčiausias kojomis pramintas takas vingiuoja. Tada ir kirvio kertant tujas atšipinti nevertėjo.
Jau ne vienas politologas pastebėjo ne tik R.Šimašiaus veiklos, bet ir jo viešųjų ryšių akcijų smulkmeniškumą.
„R.Šimašiui bus sunku rasti kokių nors grandiozinių, didelių projektų, į kuriuos galės besti pirštu, nes visą laiką kritikai sakys, kad tai yra arba ne mero pasiektas rezultatas, arba kad rezultatas galėtų būti geresnis. Prisiminkime kalbas dėl „Žalgirio“ stadiono, nacionalinio stadiono ar dėl vis prastėjančių gatvių“, – viešojoje erdvėje yra pasakęs analitikas Arijus Katauskas.
Negali sakyti, kad viešųjų ryšių akcijų nemėgo R.Šimašiaus pirmtakas Artūras Zuokas. Bet kokios tai buvo atrakcijos! Jau vien ko verta A.Zuoko duota pamoka ne vietoje pastatantiems automobilius vairuotojams. A.Zuokas tada sėdo prie šarvuočio vairo ir sutraiškė seną mersedesą.
R.Šimašius save kaip miesto šeimininką reklamuoja visiškai kitokiu stiliumi. Pavyzdžiui, akcijos „Darom!“ metu jis bandė populiarinti „ploggingą“ – tai toks greitasis šiukšlių rinkimo būdas, kai šiukšlės renkamos tarsi bėgant maratoną.
Judėti apskritai sveika, bet kiek toks šiukšlių rinkimas kokybiškas, kai skubėdamas spėji pakelti kas antrą šiukšlę? O juolab abejotinas tokios savireklamos paveikumas. Na, koks gi susidaro įspūdis? Meras net šiukšles renka atbulomis rankomis.
Dar buvo sugalvotas toks savotiškas labirintas, sustatytas iš naujų autobusų „Solaris Urbino“, taip pabrėžiant, kad Vilniaus viešojo transporto parkas sparčiai atnaujinamas. Bet nepasakyta, kad senus kledarus pakeisti naujais autobusais dėl politinių ambicijų vėluota mažiausiai dvejus metus.
Tačiau R.Šimašius įsitikinęs, kad būtent tokio mero ir reikia vilniečiams. Nors reitingai, pakrypę A.Zuoko naudai, sako ką kita, R.Šimašius laikosi savo.
Na, bet ką gali žinoti? Gal R.Šimašius turi slaptų kozirių užantyje. Ir gal dar pamatysime jį sėdintį kabinoje buldozerio, lyginančio Šeškinės kalvą, ir besirengiantį bandymui dar kartą imtis nacionalinio stadiono statybos.
