Lietuvoje didžiąją partijų biudžeto dalį sudaro valstybės dotacijos. Šiek tiek prisiduriama iš rėmėjų savanoriškai skiriamo 1 proc. gyventojų pajamų mokesčio.
Partijų kasas papildo ir narystės mokestis, bet šis kitose šalyse svarbus finansavimo šaltinis Lietuvoje dažniausiai labai menkas. Seime atstovaujamos partijos iš savo narių surenka vos nuo 0,6 proc. iki 8,7 proc. pajamų, išskyrus socialdemokratus, kuriems partijos nariai suneša maždaug 18 proc. biudžeto. Dažnos partijos narys jos iždą papildo vos nuo keliasdešimties centų iki kelių eurų per metus.
Per rinkimų kampaniją politikus iki 10 vidutinių mėnesio darbo užmokesčių siekiančia auka gali paremti ir fiziniai asmenys, bet juridiniams asmenims, kitaip sakant, verslui, uždrausta teikti paramą. Tokia tvarka įsigaliojo nuo 2012 metų Seimui priėmus prezidentės teiktas įstatymo pataisas.
Jau priimant šias teisės normas kai kurie politologai ir politikai nuogąstavo, kad toks draudimas pridarys daugiau žalos, negu duos naudos, nes partijos vis viena ieškos būdų, kaip gauti kuo daugiau pinigų, todėl jų finansavimas gali labiau pasitraukti į šešėlį.
Partijoms ypač pritrūksta lėšų per rinkimų kampaniją, jos smarkiai įsiskolina ir vėliau ieško visokių būdų, kaip padengti skolas.
Paviešinta Valstybės saugumo departamento pažyma, atrodytų, šiuos nuogąstavimus tik patvirtina – juk „MG Baltic“ įtaka Liberalų sąjūdžiui, galbūt ir kitoms partijoms bei politikams buvo grindžiama ne vien galimybe juos reklamuoti per koncerno valdomą žiniasklaidą, bet ir į alkoholio butelių dėžutes įdedama šimtatūkstantine finansine parama.
Politikos ekspertai jau seniai yra atkreipę dėmesį ir į kitus draudimo verslui finansuoti partijas trūkumus.
Valstybės dotacijos dar leidžia gyvuoti savo frakcijas Seime ir savivaldybių tarybose turinčioms partijoms, bet per rinkimus nesėkmingai pasirodžiusioms politinėms jėgoms šis pinigų čiaupas užsukamas ir joms lieka tik vegetuoti arba nutraukti veiklą.
Toks finansavimo modelis užtveria kelią į politinį gyvenimą ir naujoms partijoms, nes jos iš viso neturi lėšų savo veiklos pradžiai, o net ir atsiradę pasiturintys rėmėjai negali joms padėti rimta pinigine auka.
Žinoma, galima sakyti, kad ši tvarka trukdo neskaidriam verslui, galbūt ir priklausomam nuo nedraugiškų užsienio valstybių, kurti savo antrines įmones primenančias partijas, bet kai veikiama šešėlyje, vis viena įstatymo reikalavimų nepaisoma.
Todėl natūralu, kad atsinaujina diskusijos, koks Lietuvai būtų tinkamiausias partijų finansavimo modelis, juo labiau kad mažai kur pasaulyje taip griežtai kaip mūsų šalyje ribojama verslo parama politinėms organizacijoms.
Antai JAV verslas politikus apiberia net milijardais dolerių ir kažkodėl nemanoma, kad tai padaro juos korumpuotus, nors vis išlenda į aikštę šios galingiausios pasaulio valstybės politinį gyvenimą anaiptol nepuošiančių faktų.
Be abejo, Lietuvai čia amerikiečiai – ne pavyzdys, nors, ko gero, vertėtų patyrinėti, kaip veikia verslo finansinės paramos politikams ir kartu politinių sprendimų atribojimo nuo konkrečių verslininkų interesų mechanizmas.
Sakoma, kad JAV verslininkai remia demokratus arba respublikonus ir jų kandidatus per rinkimus tik ideologiniais sumetimais, bet ne siekdami kokios nors konkrečios naudos sau asmeniškai.
Matyt, pasitaiko visaip, nes gyvenimo įvairovės neįmanoma aprėpti jokia teorine schema.
Dabar jau miręs „Achemos“ prezidentas B.Lubys remdavo tiek kairiuosius, tiek dešiniuosius ir sakydavo, kad nori sustiprinti Lietuvos partinę sistemą.
Kad ir kokie sumetimai lėmė tokį jo elgesį, tai buvo vieša ir todėl nesunkiai kontroliuojama parama, bet koks politikų atsidėkojimas būtų iškart atsidūręs po visuomenės didinamuoju stiklu.
Vienaip ar kitaip, yra argumentų tiek už, tiek prieš draudimą verslui remti partijas. Tokia diskusija galėtų skatinti geriausio finansavimo modelio paieškas, kurios padėtų parengti įstatymą, kuriame būtų atsižvelgta į galimas grėsmes ir rasti saugikliai joms atsverti.
Tik krinta į akis, kad netgi valdančiųjų stovykloje šiuo atveju dairomasi į skirtingas puses.
Premjeras S.Skvernelis kalbėjo, kad bus sugrįžtama prie diskusijų, kaip keisti partijų finansavimo modelį, bet iškart valstiečių lyderis R.Karbauskis pareiškė, jog skeptiškai vertina tokias kalbas ir esamą tvarką laiko pagrįsta.
Galbūt pats būdamas stambaus verslo savininkas jis nori dėl politikos finansavimo atrodyti, kaip sakoma, šventesnis už Šventąjį Tėvą.
Ne pirmą kartą šių politikų nuomonės išsiskyrė, o partijų finansavimo tvarkai keisti reikėtų ne tik aiškios valdančiųjų pozicijos, bet ir kuo didesnio visų politinių jėgų sutarimo.
Dabar sunkoka to tikėtis, kai ir prezidentė D.Grybauskaitė nenori nieko girdėti apie draudimo juridiniams asmenims remti partijas atšaukimą, – jau anksčiau Prezidentūra pareiškė, kad tai būtų žingsnis atgal. Tik nuo realybės pabėgti nepavyks – išaiškėjo daugybė partijų finansavimo spragų, tad vis tiek teks ieškoti būdų, kaip jas užkamšyti.
