Dvi įstaigos dabar bado viena kitą pirštais, nes griežtai saugomoje teritorijoje kirtimo darbai buvo atliekami be leidimo. Jei apie tai būtų išgirdę Briuselio biurokratai, nenuostabu, kad būtų nusausinti į Lietuvą tekantys aplinkos apsaugai Europos Sąjungos skirti pinigų upeliai.
Kokia žala gamtai buvo padaryta, kur dingo iškirsta mediena ir apskritai koks plotas buvo iškirstas? Į šiuos klausimus neįmanoma atsakyti, nes Verkių regioninio parko direkcija ir Verkių girininkija nepripažįsta, kad atliko kirtimo darbus.
Pateikė negaliojantį planą
Iš pradžių Verkių regioninio parko direkcija plačialapių klumpaičių augimvietėje ketino elgtis taip, kaip turėtų kiekvienas miško savininkas, – gauti medžiams kirsti privalomą leidimą.
Šeimininkaujant Balsio ežero pakrantėje, jį parkui turėjo suteikti Miškų tarnybos Vilniaus teritorinis poskyris. Į šį poskyrį privalėjo kreiptis Vilniaus miškų urėdija, gavusi Verkių regioninio parko prašymą medžiams kirsti.
Be to, šis parkas netgi nebuvo miško šeimininkas. Tai teritorijos apsaugai sukurta institucija, kuri, skirtingai nei kiti parkai, priklauso ne Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai, o Vilniaus savivaldybei. 2016 metų gruodį gavusi parko direkcijos prašymą Vilniaus miškų urėdija jį persiuntė Miškų tarnybai.
O šios tarnybos darbuotojai apsižiūrėjo, kad parko pateiktas gamtotvarkos planas, kurio pagrindu prašoma leidimo kirsti, galiojo tik 2013–2014 metais. Todėl miškininkai leidimo kirsti parkui nesuteikė.
Girininkui kelia nuostabą
Verkių girininkas Vilius Kurlavičius tvirtino, kad jokio leidimo kirsti parką nebuvo gavęs.
Miškas, kuriame buvo vykdomi kirtimo darbai, – pirmos grupės. Jame draudžiama bet kokia ūkinė veikla, išskyrus tą, kuri numatyta gamtotvarkos plane. Šio galiojančio dokumento parko direkcija neturėjo.
„Parko direkcija aiškino, kad iškirsdama krūmus saugojo plačialapes klumpaites, kurioms reikėjo daugiau šviesos. Žinoma, tai gražūs siekiai, bet kaip buvo elgiamasi?“ – kalbėjo V.Kurlavičius.
Saugodamas plačialapes klumpaites dalį pomiškio eglių ir baltųjų tuopų, lazdynų anksčiau kirto ir Lietuvos gamtos fondas, bet tik po to, kai kreipėsi į urėdiją, parengė gamtotvarkos planą.
Nuo tų laikų itin retą augalų rūšį sauganti tvora išvirtusi, parkas jos netgi nemano paremontuoti.
Klumpaitė – virš visko
Verkių regioninio parko vadovė Jolanta Radžiūnienė iš pradžių patvirtino, kad kirtimo darbai saugomoje teritorijoje buvo vykdomi, ir pridūrė, jog buvo palaimintas Aplinkos ministerijos veiksmų planas plačialapėms klumpaitėms saugoti.
„Remiantis tuo planu, plačialapių klumpaičių augavietei buvo suteikta daugiau šviesos. Manome, kad mūsų veiksmai pasiteisino. Aplinkos ministerijos parengtas planas jau negalioja, bet rengiame tos teritorijos gamtotvarkos planą“, – kalbėjo J.Radžiūnienė.
Vadinasi, kirtimui saugomoje teritorijoje miškininkų leidimo, kaip reikalauja įstatymai, parko direkcijai nereikia?
„Tai reto išskirtinumo augalas, reto išskirtinumo tvarkymo priemonė. Tai pirmiausia gamtotvarkos reikalai, o tik paskui miškotvarka. Kai nėra saugomų dalykų, tai pirmiausia miškotvarka, o tada jau gamtotvarka“, – painiai aiškino J.Radžiūnienė.
Vis dėlto valdininkė pripažino, kad pastaruoju metu stebimas plačialapių klumpaičių individų skaičiaus mažėjimas: „Šis augalas dėl to ir retas, kad turi visokių „bzikų“. Nesupranti, kaip jam geriau įtikti, – ar jam labiau tinka pavėsis, ar labiau atvira teritorija.“
Rodė pirštu į girininkiją
Jau vėliau J.Radžiūnienė atsiuntė raštą, kuriame tvirtinama, kad parko direkcija miško kirtimo darbų nevykdė. Tam ji neturi nei įgaliojimų, nei pajėgumų.
Anot J.Radžiūnienės, visus miško kirtimo ir išvežimo darbus Verkių regioninio parko teritorijoje esą vykdė Verkių girininkija.
Saugodamas plačialapes klumpaites dalį pomiškio eglių ir baltųjų tuopų, lazdynų anksčiau kirto ir Lietuvos gamtos fondas, bet tik po to, kai kreipėsi į urėdiją, parengė gamtotvarkos planą.
Nuo tų laikų itin retą augalų rūšį sauganti tvora išvirtusi, parkas jos netgi nemano paremontuoti.
Teisindamasi dėl sulūžusios tvoros, kuri turėtų saugoti plačialapių klumpaičių augimvietę, parko direktorė aiškino, kad jos remonto darbai užsakyti.
Pirmtakę išgarsino veikla
Prieš porą metų buvo išgarsėjusi ir J.Radžiūnienės pirmtakė Vida Petiukonienė. Sostinės savivaldybė tada net kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl V.Petiukonienės ir direktorės pavaduotojos Zentos Ražanauskienės veiklos – įvertinti šių asmenų galimai nusikalstamus veiksmus vadovaujant direkcijai ir išduodant statybos leidimus.
Prokuratūrai buvo pateikta daugiau kaip 30 puslapių dokumentų, kurie liudija apie parko direkcijos vadovybės galimą piktnaudžiavimą, tarnybos pareigų neatlikimą ir kitas Baudžiamajame kodekse apibrėžtas nusikalstamas veikas.
„Atlikę išsamų savivaldybės vidaus auditą dėl buvusios direktorės ir jos pavaduotojos veiklos derinant konkrečius projektus nuo 2012 iki 2015 metų nustatėme reikšmingus pažeidimus, todėl kreipėmės į prokuratūrą dėl šių asmenų veiklos ištyrimo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nes abiem vadovėms neabejotinai turėjo užtekti kompetencijos suvokti, kokius jos daro pažeidimus.
Regioniniai parkai yra svarbus visuomenės turtas ir tokių pažeidimų, kokie buvo padaryti, savivaldybė negali toleruoti ir palikti be tyrimo“, – sakė tuometė Vilniaus savivaldybės administracijos direktorė Alma Vaitkunskienė.
Augalas – griežtai saugomas
Verkių regioninis parkas, ypač Žaliųjų ežerų apylinkės, nuo seno garsėja kaip teritorija, kurioje gausu retų augalų. Iš viso nurodomos 34 augalų rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Plačialapė klumpaitė (Cypripedium calceolus L.), dėl kurios ietis sukryžiavo parko direkcija ir miškininkai, – rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, Europos Sąjungos buveinių direktyvą, Berno konvencijos saugomų rūšių sąrašą.
Plačialapė klumpaitė – buveinių sąlygų pokyčiams jautri ir tiesiogiai žmonių naikinama rūšis. Verkių regioniniame parke populiaciją sudaro kelios nevienodo tankumo ir skirtingą plotą užimančios augalų grupės, išsidėsčiusios Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinyje ir Balsio ežero rekreacinėje zonoje.
