Holokausto istorijos tyrinėtojai puikiai pažįstama ne tik kitų buvusių Sovietų Sąjungos, bet ir Lietuvos žydų istorija. L.Prais ir šiandien aktyviai darbuojasi Jeruzalėje esančio muziejaus archyvuose ir rūpinasi istorinės holokausto atminties išlaikymu.
Nors per pokalbį L.Prais paminėjo ne viena kolegą lietuvį, vos prireikus skubantį į pagalbą mokslininkei, paklausta apie su holokausto istorija susijusių knygų leidybą lietuvių kalba ji leido suprasti, kad Lietuva šioje srityje galėtų nuveikti daugiau.
Lenkijos koncentracijos stovyklos – klaida
Šių metų pradžioje Lenkijoje priimtas naujas įstatymas numato skirti iki trejų metų kalėjimo bausmę tiems, kurie nacių įkurtas mirties stovyklas viešai pavadins lenkų lageriais ir lenkų tautą įvardys kaip talkinusią naciams.
Dėl šio Lenkijos parlamento žingsnio Lenkijai minint 73-iąsias Osvencimo koncentracijos stovyklos išvadavimo metines netikėtai įsiplieskė diplomatinis konfliktas su Izraeliu. Pastarasis kaltino Varšuvą bandymu dangstyti praeities faktus.
„Viena vertus, mes galime tai suprasti. Kai kuria prasme jie teisūs, bet... Žinome, jog tie asmenys Lenkijoje per karą ar po jo bandė apsimesti esantys naivūs ir sakyti, kad „mes taip pat buvome aukos“. Taip, Lenkija, buvo okupuota, bet žinome dalies šios šalies visuomenės požiūrį į žydus ir jiems taikytą spaudimą, jų, kaip darbo jėgos išnaudojimą“, – sakė ji ir pridūrė, kad nekalba apie organizuotą tam tikrų asmenų veiklą, tačiau šių asmenų „buvo daug“.
„Kita vertus, kai rašoma „Lenkijos koncentracijos stovyklos“ – tai klaida, taip nereikėtų sakyti. Tai buvo ne lenkų, o nacių koncentracijos stovyklos“, – kalbėjo L.Prais.
Stebisi Lenkijos pozicija
Kalbėdama apie lietuvių vaidmenį masinių žydų žudynių kontekste pašnekovė sakė: „Būsiu atvira, aš esu jau antrosios kartos atstovė. Pirmoji žydų karta, kuri čia atvyko iš Lietuvos išgyvenusi holokaustą, buvo nusiteikusi labai radikaliai.
Šie žmonės negalėjo net girdėti apie tai, kad tarp Lietuvos ir Izraelio gali būti kokie nors santykiai. Jų santykiai net ir su Jad Vašem muziejumi taip pat buvo įtempti, nes muziejus bendradarbiavo su Lietuva. Jie dėl to labai pyko ir atsisakė mums talkinti. „Jie sakė: „Mes buvome aukos, mes tai matėme.“
Pašnekovės teigimu, antroji karta turi jau kiek kitokias nuostatas: „Gyvenimas tęsiasi, juk šiandien Izraelis turi tokius santykius su Vokietija, bet to negalėčiau pasakyti apie Lenkiją. Lenkai elgiasi kvailai neigdami, kad jų vaidmuo (prisidėjimas prie masinių žydų žudynių. – Red.) Antrojo pasaulinio karo metais buvo klaida. Juk Vokietija atsiprašė, Lietuva – taip pat šiek tiek, bet lenkai vis dar piktai viską neigia“, – kalbėjo ji.
