Politinės korupcijos temai skirta didelė dalis šio pranešimo, kurio tonas karingumu pasižyminčiai prezidentei buvo gana taikus.
Tiesa, išimtis padaryta valstiečių lyderiui R.Karbauskiui. Jo pavardės prezidentė neįvardijo, bet akivaizdžiai jam buvo skirta replika, kad kai vieni kaime niekaip nesuduria galo su galu, kiti pamiršta deklaruoti šimtatūkstantinius sandorius, taip pat pastaba apie žemės koncentraciją vienose rankose, nekontroliuojamą žemių įsigijimą, vekselių verslą.
Aišku, iš nuoskaudų niekada nepamirštančios prezidentės buvo galima laukti ir gerokai aštresnės R.Karbauskio kritikos, kai jis tiesiai pareiškė daugiau nekelsiantis kojos į Prezidentūrą, grasino tirti ir D.Grybauskaitės neskaidrius ryšius su korupcija įtariamais politikais.
Gal todėl ir R.Karbauskis palyginti taikiai komentavo metinį pranešimą ir apsimetė nė negirdėjęs pastabų savo adresu.
Bet visuomenei rūpi ne politikų asmeninių sąskaitų suvedinėjimas. Gal tai jausdama D.Grybauskaitė bene pirmą kartą ryžosi tarti net ir savikritišką žodį, nors tik puse lūpų.
Spėliota, ar prezidentė kaip nors komentuos savo ryšius su korupcijos bylos dalyviais. Užuominomis ji tai darė ir netgi prisipažino pati skaudžiai nudegusi pirštus. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodytų daugiau, nei būtų galima laukti iš visada teisios besijaučiančios politikės.
Bet prezidentė pareiškė, kad su visais nudegė pirštus pristabdydama demokratinės sistemos užvaldymą, ir asmeniškai sužinojo, kiek kainuoja nepriklausomumas ir principingumas, nes, pasirodo, už viską tenka mokėti.
Atseit ji principingai kovojo su korupcija ir apgailestauja tik dėl vieno – viskas vyko ne taip greitai, kaip ji tikėjosi, korupcijai sutramdyti prireikė beveik dviejų kadencijų. Tai ir savo nuopelnų priminimas. Bet dėl gerų norų ir ji įmynusi į tai, kas nekaip kvepia.
Kalbant apie visuomenės supriešinimą derėtų prisiminti, kad būtent prezidentė mosikavo įvairiomis pažymomis, dėl asmeninių ambicijų kartais priimdavo sveiku protu sunkiai suvokiamus sprendimus.
Vis dėlto prezidentė dėl politinės korupcijos nepuolė pliekti visos partinės sistemos. Turbūt didžiausia pranešimo naujovė ir yra, kad ji pamėgino tarsi ištiesti partijoms pagalbos ranką.
Šalies vadovė konstatavo partinės sistemos krizės gilėjimą, bet kartu pripažino, kad partijos, net ir būdamos silpnos, pavargusios ir nukraujavusios, vis viena yra patikimiausias demokratinės valstybės pagrindas, ir ragino pilietiškus žmones, ypač jaunimą, stoti į jų gretas, tapti veržlia ir skaidria nauja politikų karta.
Tiesa, kažkodėl pamiršta, kad, nuolat kritikuodama ir susilpnindama partijas finansiškai, būtent prezidentė kirto ir per jų įvaizdį visuomenėje, ir kišenę.
Krinta į akis, kad radikaliai pasikeitė prezidentės požiūris į rinkimų komitetus, kuriuos anksčiau ji laikė galinčiais paskatinti nepartinius žmones dalyvauti rinkimuose, suteikti politiniam gyvenimui daugiau demokratinės dvasios.
Dabar ji rinkimų komitetus pavadino vienkartinės demokratijos grimasa, atveriančia kelią politinių atskalūnų reanimacijai, neaiškiam finansavimui, menkai kontrolei siekiant vienintelio tikslo – valdžios.
Šalies vadovė net perspėjo, kad „jau artimiausiuose rinkimuose galime pamatyti pseudodemokratinių judėjimų triumfą arba ant nusivylimo bangos išnirusį naują koncerną – gelbėtoją“.
Šia užuomina pirmiausia duriama į R.Karbauskio valdomą Agrokoncerną ir V.Matijošaičio sukurtą visuomeninį judėjimą „Vieningas Kaunas“, kuris atvedė šį vienu populiariausių šalies politikų tapusį verslininką į miesto mero postą.
Dar viena šio prezidentės metinio pranešimo naujovė – ji beveik nekritikavo Vyriausybės, nors anksčiau ministrų kabinetus, ypač vadovaujamą socialdemokrato A.Butkevičiaus, pliekdavo iš peties.
Antai pernai šalies vadovė užsipuolė Švietimo ir mokslo ministeriją, kad nevykdo reformos, o šįsyk pasitenkino tik pastaba dėl nuolatinio ambicijų karo su Ūkio ministerija dėl inovacijų politikos.
Atrodo, prezidentė pasirinko taktiką dėl visuomenės nepasitenkinimą keliančios politikos peikti ne Vyriausybę, o Seimą. Tai rodo jos žodžiai, kad parlamentas naudojamas asmeninėms sąskaitoms suvesti, kad selektyvi parlamentinė kontrolė didina neteisybės jausmą, kad politinė darbotvarkė perpildyta smulkmenomis.
Šalies vadovė Seimą net pavadino pasikėsinimų į žmonių laisvę ir demokratiją šaudykla, iš kurios pokši vien draudimai.
Kritika pagrįsta, bet ir R.Karbauskis, ko gero, teisus atsikirsdamas, kad ji pasirašė visus draudimus įteisinančius įstatymus, todėl irgi už juos atsakinga.
Regis, šiame prezidentės pranešime galima įžvelgti visko: ir išsisukinėjimo nuo atsakomybės, ir pataikavimo žmonių nuotaikoms, ir paramos partijų sistemai, ir gudravimo, nukreipiant kritikos strėles į R.Karbauskį bei Seimą, bet paliekant ramybėje S.Skvernelio Vyriausybę.
Vienaip ar kitaip, nors politinį gyvenimą lemia ne kalbos, o veiksmai, šis pranešimas bent jau neturėtų skatinti dar didesnės nesantaikos ir tarp partijų, ir tarp valstybės institucijų.
