Paisydami gegužės 25-ąją Europos Sąjungos (ES) valstybėse įsigaliojusių naujų duomenų apsaugos reikalavimų nenurodysime mokyklos pavadinimo ir juo labiau vaiko motinos vardo.
Uoliai ES taisykles vykdančioje mokykloje ne už kalnų diena, kai pedagogams teks prašyti tėvų sutikimo jų atžalas klasėje kviesti atsakinėti vardais ar pavardėmis. O kas, jeigu tėvai nesutiks? Teks įkurti panašius kaip bažnyčioje išpažinčių kambarėlius?
Beje, Katalikų bažnyčia siekia neatsilikti nuo ES skelbiamos naujos tvarkos.
Vilniaus arkivyskupija perspėjo, kad asmens duomenų tvarkymas yra leidžiamas tik jei subjektas davė sutikimą, kad jo duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais.
Žinome, kad Bažnyčios tarnai palydi tikinčiuosius į paskutinę kelionę. Kaip kunigui elgtis, jei jo ganyta avelė prieš mirtį nepareiškė sutikimo tvarkyti jos duomenis? Ar kunigas prie kapo dar galės ištarti, kad Antanas ar Petras buvo doras katalikas, pavyzdingas tėvas? Juk tai jau asmens duomenys. Ir ką gi daryti su paminklais kapinėse, kuriuose iškalti velionių vardai, pavardės, gimimo ir mirties datos? Neduokdie, dar surašyta ir kas liūdi.
O tuo metu sekretorė iš vienos įmonės kavinės išsinešė informacinę lentelę, kurioje buvo surašytos to mėnesio darbuotojų gimimo dienos.
Juk laikas pratintis netgi tarp draugų apie artimiausią bičiulį pasakojimą pradėti kaip pasakoje: „Vieną kartą gyveno...“
Ir nėra ko purkštauti. Juk lietuviams asmens duomenų apsauga įprasta nuo neatmenamų laikų. Nuo tada, kai bočiai pasakas kūrė. O pasakos, pasirodo, Europai patinka.
