Neprireiks nė dvejų metų, ir Lietuvoje pagaliau atsiras visus
tarptautinius standartus atitinkantis futbolo stadionas, kuriame galės
varžytis ir kitų sporto šakų atstovai. Jame numatoma rengti įvairias
šventes bei koncertus po atviru dangumi.
Miesto valdžia svajojo statybininkų kranus S.Dariaus ir S.Girėno
stadione išvysti dar praėjusiais metais, pradėjo aktyvias derybas su
Vyriausybės atstovais dėl projekto finansavimo, tačiau paaiškėjo, kad
pinigai – ne vienintelė kliūtis.
Vietos bendruomenė baiminosi, kad didžiųjų renginių metu 15 tūkstančių
žiūrovų skirto stadiono prieigos paskęs milžiniškose spūstyse ir
dėl to gali net nukentėti kauniečių saugumas. Nelaimės atveju siauromis
Žaliakalnio gatvėmis esą nepravažiuotų nei gelbėtojai, nei greitosios
pagalbos medikų automobiliai.
Prireikė nemažai pastangų gyventojams įtikinti, kad tai nepaprastai
svarbus projektas visai šaliai, galintis tapti vienu atgimstančio Kauno
simbolių.
Kai šias abejones pavyko išsklaidyti, liko tik smulkmena – paskelbti
darbų konkursą ir išrinkti nugalėtoją, tačiau ir to padaryti pirmu
bandymu nepavyko. Pernai rudenį atplėšus vokus su pasiūlymais
paaiškėjo, kad miesto valdžia pernelyg optimistiškai vertino galimybes
stadioną atnaujinti už 25 mln. eurų – visuose pasiūlymuose buvo gerokai
didesni skaičiai.
Kainoms augant kiekvieną dieną teko pripažinti, kad sąskaita už darbus
bus gerokai didesnė, todėl antrąjį konkursą laimėjusi Turkijos įmonė
„Kayi Construction“ sutiko darbus atlikti už 34,95 mln. eurų.
Tuomet prasidėjo procesai, lydintys kiekvieną didesnį konkursą –
pralaimėjusieji nuskubėjo skųstis į teismą, o jis pritaikė laikinąsias
apsaugos priemones ir uždraudė savivaldybės administracijai pasirašyti
sutartį su konkurso nugalėtoju.
Vėliau šis draudimas buvo panaikintas, tačiau savivaldybės vadovai
nerizikavo pasirašyti sutarties, kol Kauno apygardos teismas neatmetė
vieno iš konkurso pašalinto dalyvio ieškinio.
Konkurentai atkakliai ieškojo bent menkiausių užsieniečių pasiūlymo
klaidų, viešojoje erdvėje pasigirdo priekaištų dėl iš Lietuvos išvežamų
pinigų.
Tačiau pralaimėjusieji gali kaltinti tik save arba savo godumą –
reikėjo pasiūlyti geresnę kainą, kuri buvo svarbiausias veiksnys
vertinant konkurso dalyvių pasiūlymus.
Nors Turkijos įmonės vadovai žadėjo kuo daugiau darbų patikėti vietos
verslui, galbūt visai nebloga mintis bent kelis šimtus turkų pakviesti
padirbėti į Kauną.
Kiekvieną dieną tūkstančiai Lietuvos gyventojų skrenda pasikaitinti po
kaitria Antalijos saule ir pasimėgauti šilta Viduržemio jūra. Metas ir
Turkijos gyventojams atskleisti Lietuvos privalumus. Galbūt kitąmet jų
šeimos norės pabėgti nuo vasaros kaitros į kokią sodybą panemunėje.
Šiemet tokia galimybe pasinaudoti jie nespės, be to, net ir nepavyktų –
Lietuvoje karščiai niekuo nenusileidžia Turkijos klimatui.
Tuo metu vieniši vyrai, išvydę Kauno merginų grožį, turbūt patys prašys
pratęsti komandiruotę.
Visa tai – tik smagus fonas. Svarbiausia, kad sužibo viltis padaryti
tai, ko nepavyko pasiekti tris dešimtmečius, – įrengti šiuolaikišką
stadioną. Šįkart viltis kaip niekada tikra.
Kaunas pradėjo statyti naują Panemunės tiltą beveik neturėdamas tam
tikslui pinigų. Sunkiai, per didelius vargus, tačiau pastatė.
Šįkart situacija – gerokai palankesnė. Šalies valdžia artėjant
rinkimams turėtų įvykdyti bent jau tai, ką pažadėjo, o ir miesto aruodas
gerokai pilnesnis.
Tad lieka laukti dar vienos svajonės išsipildymo – 2020-ųjų Europos
futbolo čempionato išvakarėse S.Dariaus ir S.Girėno stadione išvysti
Lietuvos rinktinės palydėtuves į šį visam žemynui itin reikšmingą sporto
renginį.
„Laikinoji sostinė“
