– Ar tai labiau asmeninė, ar Lietuvos pergalė? Ko reikia, kad būtum išrinktas antrą kartą?
– Tai pirmiausia Lietuvos pergalė, bet kartu ir asmeninė. Kaip sakė vienas artimas draugas, kai į tokią vietą patenki pirmą kartą, tai gali būti ir atsitiktinumas, bet kai patenki antrą kartą, tai jau nebe atsitiktinumas. Taip sakau ne iš puikybės. Pačiam buvo keista, kai mano kandidatūra surinko daugiausia balsų, nors tarp dvidešimties kandidatų į devynias vietas buvo labai stiprių konkurentų. Taigi yra ir asmeninio indėlio – aktyviai dalyvavau visose Neįgaliųjų teisių komiteto veiklose. Bet, žinoma, vien asmeninių savybių ir sukauptos patirties tikrai neužtenka. Daug prisidėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – ji iškėlė mano kandidatūrą, rėmė mano vizitus į Jungtines Tautas Niujorke, kad pristatyčiau savo kandidatūrą kitoms šalims.
Taip pat esu labai dėkingas Užsienio reikalų ministerijai ir Lietuvos Respublikos atstovybei prie Jungtinių Tautų Niujorke ir Ženevoje. Jie organizavo susitikimus ir mano kandidatūros pristatymus užsienio šalių atstovams. Daugybėje susitikimų pabrėžiau savo darbo Komitete patirtį, įgytą pirmąją kadenciją. Lietuva yra labai aktyvi Jungtinių Tautų dalyvė, ten dirba mano kolegos: specialusis pranešėjas teisės į sveikatą klausimais prof. Dainius Pūras ir JT konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo pirmininkė prof. Dalia Leinartė. Manau, Lietuvai labai svarbu, kad nebūtume tik pasyvūs stebėtojai ir paramos gavėjai, bet kad ir patys aktyviai dalyvautume tarptautinių organizacijų darbe, prisidėtume kuriant ir plėtojant tarptautines praktikas, o konkrečiu atveju – plėtojant tarptautinę žmogaus teisių politiką ir praktiką. Aišku, esu labai dėkingas ir visai Lietuvos neįgaliųjų bendruomenei, kurios dalis esu ir pats, kurios užnugarį ir solidarumą visada jaučiu.
O ko reikia? Reikia fanatizmo gerąja prasme. Galiu pacituoti prancūzų bardą Georges’ą Brassensą: „Mirti už idėjas? Gerai, bet už kurias?“ Tai čia aiškiai žinai, už kurias idėjas gali mirti. Kalbu simboliškai, bet tikrai svarbu žinoti, kad idėjas, kuriomis tiki, palaiko tokios organizacijos kaip Jungtinės Tautos – tai žmogaus teisės ir neįgaliųjų teisės, tai teisė būti nediskriminuojamam, gyventi lygiateisiškai ir įtrauktam į visuomenę.
– Žmonėms visada rūpi, kuo Lietuvos atstovas prisideda prie to, kad šalyje gyventi būtų geriau.
– Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas sudarytas iš 18 nepriklausomų ekspertų. Eksperto pareigos yra visuomeninės, kitaip nei Europos Sąjungos institucijose. Mano darbo vieta yra niekur kitur, o Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. O komitete kaip ekspertas dalyvauju vertinant, kaip valstybės laikosi Neįgaliųjų teisių konvencijos. Kai buvo vertinama Lietuvos ataskaita, visiškai nusišalinau nuo proceso, vertinimo taip pat nekomentuoju.
O nauda Lietuvai dvejopa. Viena vertus, tai rodo, kad šalis yra aktyvi tarptautinės žmogaus teisių organizacijos narė, tai didina mūsų žinomumą pasaulyje – nesame kažkoks pasaulio užkampis, tuo labiau kad Jungtinėse Tautose Lietuvai šiuo metu atstovauja net keturi ekspertai. Tai reiškia, kad šalis matoma, vertinama ir aktyvi. Kita vertus, labai svarbu, kad ekspertai savo patirtį perduoda Lietuvai. Aš pats konsultuoju ir neįgaliųjų, ir su neįgaliaisiais susijusias organizacijas, taip pat skatinu neįgaliųjų teisių įgyvendinimą Lietuvoje. Kartais žmonės painioja, mano, kad esu kažkoks neįgaliųjų reikalų sprendėjas Lietuvoje. Neturiu įgaliojimų spręsti konkrečių problemų, tam yra Vyriausybė, savivaldybės ir seniūnijos, jų pareiga tinkamai spręsti neįgaliųjų klausimus siekiant visiškos socialinės įtraukties.
– Vis dėlto kaip Jungtinėse Tautose vertinama Lietuvos neįgaliųjų situacija?
– Kaip minėjau, nekomentuoju, kaip situaciją vertino Komitetas. Vienoje spaudos konferencijoje esu minėjęs, kad Lietuvoje yra gerų projektų, yra gerų iniciatyvų, yra gerų žmonių, yra daug ko, bet labai pasigendu sisteminių pokyčių. Dažnai net patys neįgalieji sako, kad įstatymai Lietuvoje geri, tik praktika bloga. Nieko panašaus – Lietuvoje nėra gerų su neįgaliaisiais susijusių įstatymų, netgi Neįgaliųjų integracijos įstatymas nesuderintas su Neįgaliųjų teisių konvencija. Ratifikuodamos Konvenciją valstybės įsipareigoja perkelti jos nuostatas į valstybės teisinę bazę ir taip skatinti ir įgyvendinti neįgaliųjų teises. Tai reiškia, kad valstybė skatina visišką neįgaliųjų įtraukimą į pačius įvairiausius procesus, pradedant transporto, informacinių priemonių prieinamumo, įtraukios darbo rinkos, švietimo sistemos kūrimo ir kt. Tačiau nė viename strateginiame šalies dokumente nėra numatytų aiškių antidiskriminacinių nuostatų, socialinės įtraukties priemonių. Visose srityse teisinis reguliavimas remiasi globos ar medicininėmis, bet ne žmogaus teisių, t. y. lygybės ir socialinės įtraukties priemonėmis.
Kaip tik dabar svarstomi Psichikos sveikatos įstatymo pakeitimai, ir toliau stiprinamos prievartos priemonės – numatomas prievartinis gydymas ir psichosocialinę negalią turinčių žmonių laisvės apribojimas. Tai diskriminacinis įstatymas – kodėl medikai, psichiatrai turi gydyti prievarta ar suvaržyti žmogaus laisvę vien dėl to, kad jis ar ji neįgalus? Ar asmuo kelia kitiems pavojų, turi spręsti ne medikai, juk yra policija, kitos teisėtvarkos institucijos. Psichosocialinę negalią turintiems žmonėms reikia ne prievartos, o tinkamos pagalbos.
Iš tikrųjų vyksta daug pokyčių, bet jie vis dar veikia senosios, ikikonvencinės teisės, kuri nėra nukreipta į socialinę įtrauktį, rėmuose. Mes vis dar turime specialųjį ugdymą, atskirų globos institucijų ir netgi kuriame naujų, nors ir mažesnių – nebe 400 žmonių viename pastate šalies užkampiuose, bet 40, o tai iš esmės nieko nekeis. Neįgalieji liks sugrupuoti, apgyvendinti drauge vien todėl, kad turi negalią, atskiruose namuose, taigi atskirtis tęsis. Komitetas yra išaiškinęs, kaip elgtis valstybėms siekiant socialinės įtraukties atsisakant globos institucijų, tačiau pas mus viskas vyksta kitaip. Tai tik vienas pavyzdys. Gerų iniciatyvų ir projektų yra, bet iniciatyvos ir projektai yra netvarūs laiko ir finansavimo atžvilgiu, mums reikia visiškai naujų teisinių instrumentų, kurie sistemiškai, iš esmės keistų neįgaliųjų padėtį. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija labai aiškiai pasako, kaip tai daryti.
– Kokios to priežastys: neišsilaisviname iš sovietinės praeities, vis dar esame neturtinga šalis?
– Nenorėčiau visko suversti neturtui ar sovietinei praeičiai. Daug kur pasaulyje vis dar laikoma, kad neįgaliųjų diskriminacija yra norma, taip ir turi būti, kad neįgalieji turi mokytis atskirai, dirbti atskirai, gyventi atskirai, atimamas jų teisinis veiksnumas. Apie neįgaliuosius negalvojama, kai statomi namai, tiesiami keliai, perkamos visuomeninės transporto priemonės. Pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkeliai“ pripirko naujų traukinių, į kuriuos įlipti judančiam vežimėliu neįmanoma. Tai yra tam tikra kultūra, tam tikras suvokimas, kad neįgaliųjų tarsi nėra. O jeigu neįgalieji pareikalauja teisės būti visaverčiai, sakoma, kad jie per daug nori, kad gauna per daug pinigų.
Iš tikrųjų pinigų skiriama daug, ypač visoms segregacinėms priemonėms – globos institucijoms, specialiajam ugdymui, socialinėms įmonėms. Imkim socialines įmones – galbūt jos ir suteikia darbo neįgaliesiems (nors ir tai nedidelei jų daliai), bet tai nėra darbas kartu su visais, ir tai vėl veda į atskirtį. Visos įmonės įstatymų ir teisiniais instrumentais turėtų būti skatinamos įdarbinti neįgaliuosius, nesvarbu, ar tai viešojo, ar privačiojo sektoriaus įstaiga. Vien pasakyti darbdaviams, kad jie priimtų ir neįgaliųjų, neužtenka – reikia specialiųjų priemonių, arba vadinamosios pozityviosios diskriminacijos. Kiek neįgaliųjų dirba Kauno, Vilniaus, kitų miestų savivaldybėse, ministerijose, kitose įstaigose? Pamatysim, kad ten jų tiesiog nėra.
– Lietuvoje jau numatomos kvotos viešajam sektoriui, kuriamas naujas užimtumo modelis.
– Gerai, kad kuriama, tikiuosi, kad tai bus įgyvendinama, nors manau, kad kvotos turi būti taikomos ir privačiajam sektoriui, kaip kitose šalyse. Valstybė turi įsipareigoti padėti įrengti darbo vietas, sudaryti tinkamas sąlygas. Savaime, kliaunantis kitų gailestingumu, niekas nevyksta.
– Kokios šalys gali būti Lietuvai pavyzdys?
– Nė viena šalis nėra ideali. Lietuva, kaip ir geografiškai, taip ir neįgaliųjų teisių srityje, yra tarp rytų ir vakarų. Labai norėčiau, kad mes judėtume ne į rytinę pusę, bet negaliu pasakyti: štai yra šalis, kuria turėtume sekti. Taip, gerosios praktikos svarbios, bet mums svarbiausia įsiskaityti į tai, kas pasakyta Neįgaliųjų teisių konvencijoje, nes ji yra labai konkreti, ten aiškiai pasakyta, ką daryti, kur link eiti. Pavyzdžiui, Konvencijoje kalbama apie neveiksnumą. Lietuvoje prieš keletą metų panaikino visišką asmens neveiksnumą, bet tada žengė pusę žingsnio atgal, nes įtvirtino neveiksnumą kaip tokį – tai irgi yra žmogaus teisių pažeidimas, nes atimamas teisinis pagrindas jam būti žmogumi, tai socialinė mirtis, tai reiškia būti socialiniu „niekuo“. Taigi Lietuva, užuot įsiklausiusi į Konvencijos reikalavimą sukurti pagalbos priemonių sprendimų mechanizmus, padarė priešingai – vėl pradėjo vertinti neįgaliųjų negebėjimus.
– Idealios šalies nėra, bet gal galima apibūdinti, kokia būtų ideali visuomenė, kur neįgalieji jaustųsi visaverčiai?
– Ne tiek į kitas šalis turime lygiuotis, o į žmogaus teisių standartą, kuris aiškiai aprašytas Konvencijoje. Pirma, neįgalieji turi būti nediskriminuojami, tai reiškia, kad jie turi būti kartu su visais visuomenės nariais visose gyvenimo srityse. Įsivaizduokim, kad jų yra kiekvienoje įstaigoje, jie mokosi, dirba kartu su visais, jie lygiavertė, lygiateisė visuomenės dalis. Į jų poreikius atsižvelgiama tiesiant šaligatvius, perkant autobusus ir pan., informacija pateikiama ir lengvai suprantama kalba, televizijos laidos verčiamos į gestų kalbą, subtitruojami kino filmai. Neįgaliųjų socialinės įtraukties klausimai nėra tik socialinių reikalų ministerijos reikalas, tai – visų sektorių klausimas.
Beje, nukrypsiu į šalį – kadaise buvo populiarus sekretoriaus-mašininko darbas. Ateityje bus labai svarbi panaši transkriptorių profesija – tai tiesioginės kalbos perrašymas į subtitrus, kurie matomi ekrane, o tai leidžia klausos sutrikimą turintiems žmonėms be trikdžių dalyvauti pokalbyje, beje, tokia technika jau naudojama visuose Jungtinių Tautų posėdžiuose. Vadinasi, idealioje visuomenėje neįgalieji būtų kartu su visais visur – švietimo, kultūros srityse, darbo rinkoje, bet turi būti specialiųjų priemonių, kurios užtikrina lygybę, nes tai nevyksta savaime dėl galios santykių ir neigiamų nuostatų. Tam ir yra valstybė – kad sudarytų tinkamas sąlygas neįgaliesiems ir griautų kliūtis, kurių pilna visuomenėje. Valstybė, kompensuodama negalią, suteikia įvairią pagalbą, pavyzdžiui, tinkamą darbo vietų pritaikymą, pagalbą įsidarbinant, ir neįgalieji kartu su visais dirba visuomenei naudingą darbą.
– Neįgalieji sudaro gana didelę visuomenės dalį. Kodėl sveikoji visuomenės dalis nenori matyti neįgaliųjų, ar mums trūksta empatijos?
– Klausimas, kas yra neįgalieji? Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, neįgaliųjų yra apie 15 proc. Pagal oficialią statistiką, Lietuvoje jų yra 7 ar 8 proc., yra šalių, kurios tvirtina, kad ten yra tik 3 proc. neįgaliųjų, bet tai ne Europos šalys. Neįgalumas nėra grynai medicininiais kriterijais vertinamas dalykas, todėl reikėtų manyti, kad ir pas mus neįgaliųjų yra apie 15 proc. Tai didelė visuomenės dalis. Aš vėl grįžtu prie to, kas yra valstybės uždavinys. Deja, Lietuvoje maždaug prieš dešimtmetį įsigalėjo neoliberalus požiūris. Pavyzdžiui, Nacionalinėje pažangos strategijoje pabrėžiama kompetencija, konkurencingumas, parama gabiesiems. O kas neįgaliesiems? Gerai, sakoma, pasirūpinsime, suteiksime socialinių paslaugų. Ne socialinių paslaugų jiems reikia, o socialinės įtraukties, kuri reiškia visuotinių paslaugų prieinamumą ir tinkamų sąlygų sudarymą.
Prieš dešimt metų buvo akcentuojama, kad konkurencingumas išgelbės Lietuvą. Konkurencingumas gerai, bet tada sudarykim sąlygas neįgaliesiems sėkmingai veikti tokioje visuomenėje. Žinote, kad pagal skurdo rodiklius Europos Sąjungoje esame aukščiausiai? Tuos skurdo rodiklius kelia būtent neįgalieji, kurie dažnai yra už skurdo ribos. Komitetas aiškiai rekomenduoja išgirsti neįgaliųjų bendruomenes, įtraukti juos priimant visus sprendimus. Neįgaliesiems nereikia gailesčio, globos, jų gebėjimų vertinimo, jiems reikia lygių teisių užtikrinimo ir įtraukties, o tai prisideda prie demokratinės visuomenės – tokios, kurioje gera gyventi visiems.
