„Mano pagrindinė žinutė yra labai paprasta: į Lietuvos politiką reikia sugrąžinti politiką ir išimti iš jos pinigus. Dabar tai nėra politika, dabar tai yra perkamas žaidimas.
Gražuolių konkursas, kas turi daugiau pinigų ir save gražiau parodys. Mes tiesiog nebeturime laisvai kalbančių politikų. Mes turime biurokratizuotas, mumifikuotas mumijas“, – teigia A.Maldeikienė.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir A.Maldeikienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Kodėl jūs nusprendėte siekti prezidento posto?
– Iki prezidento rinkimų liko vieni metai. Mes vis dar neturime jokių realiai pateiktų programinių nuostatų. Tai yra skandalas, nes mūsų šalies didžiausia problema, kad mes neturime politikos, kuri yra tiesiog bendras visų kalbėjimas apie viešąsias problemas.
Dėl to reikia pradėti visą tą reikalą ir kažkaip išjudinti, nes tas nepabaigiamas koketavimas „eisiu – neisiu“ arba nepabaigiamas organizavimas vidinių partijos persistumdymų, kurį daro konservatoriai, man neatrodo labai solidžiai.
– Valentinas Mazuronis yra oficialiai paskelbęs, kad kandidatuoja. Jūs esate antras žmogus, kuris oficialiai paskelbė, nors pavardžių viešoje erdvėje yra nemažai. Kaip jūs vertinate savo galimybes?
– Man neteko skaityti pono Mazuronio programos, nors jos ieškojau. Paskelbimas savaime yra smulkmena. Svarbiausia, kad būtų kalbama.
Aš paskelbiau ne savo rinkimų kampanijos pradžią, o 95 tezes, kurios pradedamos išplėtoti ir jos bus išplėtotos. Vertinu gerai, nes aš turiu labai nemažą palaikymą. Mes jau pusę metų dirbame ir turime susitikimus visoje Lietuvoje. Vien liepos mėnesį jų yra virš 20, o dar gerokai daugiau rugpjūtį.
– Jums ir 20 tūkst. parašų reikės surinkti.
– Aš esu įsitikinusi, kad juos surinksiu.
– Ir komandą jau turite?
– Taip, mes pusę metų jau dirbame labai nuosekliai ir rimtai.
– O kaip reikalai su pinigais?
– Manau, kad politika yra ne apie pinigus, o apie idėjas. Aš ateinu tam, kad parodyčiau, jog diskutuoti turime mintimis, idėjomis, kokius akcentus akcentuojam, kas mums Lietuvoje yra svarbu.
Nes kol kas, pastaruosius 4-5 metus mes tiesiog turime pinigų pirkimo vajus – renkami pinigai, kažkaip perkami žmonės. Aš tikrai neateinu žmonių pirkti, aš ateinu su žmonėmis kalbėtis.
– Bet vis tiek reikės pinigų?
– Kaip matote, sėkmingai, be jokių pinigų atėjau į Seimą, sėkmingai neketinu jokių milijonų leisti. Lankstinukas padarytas mano namų printeriu – spalvotu, nuosavu. Nieko ypatingo nereikia žmogui.
Mes smarkiai pervertiname, ir čia yra prastos žurnalistikos dalykas, kada mes viską suvedame į įvaizdžius. Mes nesidomime idėjomis ir negalvojame, kur yra mūsų tautos problemos ir mes tos klausos negirdime ir nematome.
Ji lieka tarsi tas daiktas, kuris turi atsiliepti ir tada tauta yra perkama ir jai sakoma: mes ateisim ir padarysim jus laimingu. Dar niekada kitas žmogus jokio kito žmogaus nepadarė laimingu, jeigu pats nedaro.
Mūsų tautai labai trūksta galimybės pačiai kapanotis, ieškoti sprendimų ir susivokti.
– Kaip manote, kas bus jūsų rinkėjas? Politologai jus lyg priskiria ten, kur būtų protesto balsai.
– Aš nežinau, ar tai yra protesto balsai – kurie priklauso mokytojams, gydytojams, valstybės tarnautojams ar jaunimui. Per Seimo rinkimus palaikymą, netgi finansinį, 3 tūkst. eurų, gavau iš žmonių, kuriems praktiškai nebuvo daugiau nei 35 metai.
Tie žmonės, kurie mane dažniausiai stabdo gatvėje, yra jauni žmonės. Mano komandoje yra pora žmonių mano amžiaus – aš ir dar viena ponia – o visi kiti yra 35-40 metų intelektualai, praktiniai žmonės, kurie užsiiminėja ryšiais su visuomene.
Aš esu, priešingai mūsų politologams, kurie mūsų politiką irgi pavertė pardavinėjimu objektu – jie pardavinėja ekspertizes, kurios yra nepasiteisinančios.
Aš ilgą laiką stebiu tas ekspertizes, turiu jų analizę – žiauriai pro šoną eina. Jie pardavinėja tam tikras klišes ir jos yra kalamos į žmonių galvas. Mes turime apie pusę žmonių Lietuvoje, kurie neina į rinkimus.
Kasmet turime apie 20 tūkst. žmonių, kurie pasako: ačiū, man šitas žaidimas nusibodo, kur nei mano balsas girdimas, nei mano problemos. Ir jie tiesiog palieka Lietuvą.
Mes turime 250 tūkst. neįgalių, apie kuriuos niekada niekas realiai nešnekėjo. Mes turime 10 proc. žmonių, kurie viena ar kita forma yra kitos lytinės orientacijos – jiems niekas neatstovauja, aš nė vieno negirdėjau.
Jeigu visi Lietuvos žmonės, dar senjorai, kurių problemos suvedamos į labai pigų pirkimą, sakant: aš tau 5 eurais pakelsiu pensiją – bet tie žmonės neturi net galimybės oriai senti ne vienatvėje. Ne pinigai svarbiausia, o tai, kad jie palikti visiškai vieni.
Šie žmonės negauna deramo medicininio aprūpinimo, jeigu jie turi senatvines dimensijas, ir jų šeimos taip pat. Mes neturime net tų vietų, kur žmogus galėtų tvarkingai ir oriai numirti.
Aš apie tai kalbu ir turiu tikrai didelį palaikymą, pavyzdžiui, neįgaliųjų forumo, kuris atėjo į mano programos pristatymą. Man atrodo, kad šiems politologams šiek tiek turėtų būti gėda, nes jie šių žmonių kaip žmonių nemato. Jie mato tuos, kurie kalba su jais, kurie turi pinigus.
– Ponia Maldeikiene, apie tai, ką jūs kalbate, kaip Seimo narė galėtumėte daugiau nuveikti, negu būdama prezidente.
– Aš viską darau, ką galiu. Visa tai, ką aš dabar Seime galiu tom temom padaryti, aš darau. Techniškai problema yra ta, kad mūsų visuomenė sunkokai suvokia savo problemas. Ji gauna intelektualinio pašaro.
Tie patys politologai nepaprastai susiaurina politinio diskurso lauką: geras – blogas, mūsų – ne mūsų. Kartais netgi sudėtinga suvokti, kokiu kriterijumi jie priskiria ką.
Aš esu žmogus, kuris labai aiškiai sako, kad korupcija nėra didelė Lietuvos problema. Korupcija yra tik neteisingos lietuviškos melo ekonomikos ir melo politikos pasekmė.
Jeigu turėtume sąžiningesnius įstatymus, kurie tolygiai visų žmonių interesus viena ar kita forma, pagal tam tikrą kriterijų susitarus atspindi, mes ir korupcijos turėtume visiškai mažai.
Kur eina visi pinigai, kuriuos taip mėgsta prisiminti iš dėžučių – jie eina žiniasklaidai pirkti. Žiniasklaida apie realias problemas kalba labai paprastai arba labai prastai. Etiniai skandalai labai baisūs, bet aš atsisėdau vieną kartą ir 3 savaites stebėjau, atseit, geriausią pokalbių laidą „Dėmesio centre“.
Žiūrėjau, kas vyksta Seime ir kokie klausimai eina, ir apie ką pokalbis. Ryšio praktiškai jokio, nes didžiosios problemos, tų pačių neįgaliųjų problema – mes per 30 metų nesugebėjome Gedimino prospekto padaryti tokio, kad jame galėtų neįgalusis ratukais pravažiuoti.
– Bet ne prezidentas tai padarys.
– Tai turi padaryti prezidentas, kuris neturi sėdėti užsidaręs savo nameliuose, kalbėti apie nieką ir rašinėti laiškelius politikams.
Prezidentas turi nepaprastai daug galių, ne tik šokti su senutėmis mugėse, ne tik marginti riešutėlius ar ne tik žavėtis savimi savo draugų būrelyje, kas buvo iki tol.
Prezidentas gali nuolat, turi puikią teisę kalbėti tautai apie tuos, kuriems sunkiau.
– Yra Konstitucija, ten surašytos prezidento kompetencijos. Ten didžiąja dalimi yra skyrimai, diplomatija, susitikimai ir įstatymų vetavimai.
– Ten neparašyta, kad prezidentas turi sėdėti užsidaręs ir su niekuo nebendrauti. Neįmanomas įsivaizdavimas demokratinėje valstybėje, kad 9 metus mes turime prezidentę, kuri nepadarė spaudos konferencijos, kur žurnalistai tiesiog sukviesti laisvai uždavinėtų klausimus.
Man daug labiau įdomus kitas klausimas. Pernai metais visa Europa kalba apie visas iniciatyvas – 5 knygos, daugybė kitų socialinių iniciatyvų. Ar mes Lietuvoje per metinį pranešimą girdėjome ką nors?
Nors prezidentei pagal kompetencijas tada jau priklausytų kalbėti apie užsienio politiką.
– Ir apie užsienio politiką. Pranešimai yra vidaus ir užsienio politikos apžvalga.
– Jūs man aiškinat, kad prezidentas nėra žmogus, kuris gali kalbėti.
– Gali kalbėti.
– Aš ir noriu pasakyti, kad metiniai pranešimai yra pradinių klasių mokytojos, nepatenkintos vaikais, pareiškimai. Ar tai įkvepia tautą, vieniją? Nežinau.
Kalba apie korupciją irgi. Prasideda nuo korupcijos, baigiasi, kad gale viena korupcija. Aš nemanau, kad Lietuva tokia korumpuota, kaip dabar ją paišo.
Aš manau, kad tauta yra nelaiminga. Ir tada reikia sėsti ir ieškoti, kur yra tos nelaimės. O jeigu grįžtume prie prezidento kompetencijų, ar mes kalbame apie tai, kas yra labai svarbu visai Lietuvai, kuri yra mažutė, atvira ekonomika?
Kaip jos ekonomika funkcionuos pasaulyje, kuris darosi protekcionistinis ir užsidarinėja? Kaip atrodys visa Lietuva kontekste, kai akivaizdu, kad JAV vis mažiau reikia pasaulio, nes ji turi savo energetinius išteklius?
Ką tada darys mūsų žmonės? Kodėl atsitinka taip, kad gaudami nepaprastai didelę paramą iš Europos Sąjungos, mes ją skirstome taip, kad didžioji dauguma jos realiai negauna?
Ar tikrai nėra apie ką kalbėti? Toliau, ar tikrai nėra apie ką kalbėti, pradedant galvoti, kodėl mūsų švietimui skiriama labai nemažai lėšų, bet didžioji dalis lėšų, daugiau nei pusė, nueina statybininkams. Ar tai tikrai pinigai, skirti švietimui?
Ar ne prezidentė sugalvojo tokią iniciatyvą padaryti visiškai trumpas eiles sveikatos apsaugoje? Čia jos pateiktas įstatymas, nors buvo iš karto akivaizdu, kad ne ten problema. Tu eilę gali sutraukti tik tuo atveju, jei turi nepaprastai daug gydytojų ir nežmoniškai daug pinigų. Ar, dažniausiai vienišos našlės, moterys kaimuose iš viso turi prieigą prie medicinos? Jos tiesiog neturi kaip išvažiuoti iš to kaimo.
Man atrodo, kad prezidentas yra gerokai daugiau, nei norima jam biurokratiškai prištampuoti. Kitas dalykas, mes labai dažnai kalbame – mūsų prezidentė kalbėjo ir kiti – apie grėsmes, ypač iš Rusijos.
Ar jūs žinote, kur yra artimiausia slėptuvė prie jūsų namų? Jeigu, neduok Dieve, pastato Astravą ir kas nors atsitinka?
– Artimiausios nežinau, bet žinau, kad jų likusios tik kelios ir neveikiančios.
– Gal tai yra valstybės gynimo tarybos pareiga tuo rūpintis? Kaip žmogus, kuris skaito tyrimus valstybės kontrolės, vienas iš jų, tiesa, yra įslaptintas apie mūsų situaciją šitoje sferoje, ir ten tikrai yra ką labai daug nuveikti, aš nemanau, kad mes turime prezidentę, kuri daug daro.
Aš manau, kad politika yra visų bendras kalbėjimas apie mūsų bendrus pinigus, bendras gėrybes, kaip jas dalinamės. Tai tikrai yra prezidento kompetencija.
– Kaip suprantu, tokia jūsų pagrindinė žinutė?
– Mano pagrindinė žinutė yra labai paprasta: į Lietuvos politiką reikia sugrąžinti politiką ir išimti iš jos pinigus. Dabar tai nėra politika, dabar tai yra perkamas žaidimas.
Gražuolių konkursas, kas turi daugiau pinigų ir save gražiau parodys. Mes tiesiog nebeturime laisvai kalbančių politikų. Mes turime biurokratizuotas, mumifikuotas mumijas.
– Jūs pristatėte 95 prezidento rinkimų tezes. Ar tai yra aliuzija į Martyno Liuterio tezes, po kurių prasidėjo reformacija?
– Taip, M.Liuteris buvo katalikų kunigas, kuris tiesiog aiškiai pasakė, kad šitam tikėjimui reikia reformacijos. Jis jį padarė, tiesa, suskaldė.
– Kokia pagrindinė mintis, ponia Maldeikiene?
– Lietuvai reikia taikios revoliucijos ir ji turi prasidėti širdyse ir protuose. Žmonės turi nustoti bijoti ir pradėti kalbėti realius dalykus. Netgi dabar jūs akivaizdžiai mane stengiatės nukreipti į tą pokalbių lauką, kuris yra įprastas, pateikiant prezidentą. Bet jis visai nebūtinas.
Aš labai įdėmiai suskaičiau visus dokumentus, kurie liečia prezidentą. Ten nėra parašyta, kad jis turi apsiriboti užsienio politikos pristatymu. Tiesa, aš ilgai ir nuoširdžiai bandžiau ieškoti dabartinės prezidentės užsienio politikos pristatymo, tai į vieną dalyką labai atkreipiau dėmesį.
Švedijoje, nuvažiavusi į socialinių teisių ramsčio konferenciją, kur valstybių galvos susitiko – kur, beje, turėtų važinėti ponas Skvernelis, o ne prezidentė – ji staiga pasako į žurnalisto klausimą: tikrai lietuvius kas nors skriaudžia Švedijoje? Už dviejų savaičių ji labai jaudinasi, kad ukrainiečius Lietuvoje skriaudžia.
Čia visa užsienio politika. Dažniausiai mes įsivaizduojame, kad užsienio politika nėra prezidento kompetencija pastovėti kokioje gražioje nuotraukoje tarp kitų. Užsienio politikos kompetencijos yra ir su tauta kalbėti, ką duoda Europos Sąjunga. Man labai baisu, kad didelė dalis mūsų tautos dabar pradeda įsivaizduoti, kad sovietmetis buvo geriau.
Kas turėjo su mumis atsitikti, kad žmonės tokiom nesąmonėm tiki? Ar ne prezidento darbas būtų žmonėms priminti ir tai, ką jie gavo, kiek mes iš tiesų daug gavom? Ir tada jau paklausti, kodėl mes taip nesąžiningai pasidalinome.
Pavyzdžiui, žemės ūkyje 80 proc. paramos atitenka 10 proc. ūkių. O smulkūs ūkiai be elementarios paramos.
– Jūs – savarankiška kandidatė, neinate su jokia partija ir nepageidaujate, kad jus kažkas ir politikų paremtų?
– Kodėl, su manim kalbėjo Lietuvos sąrašas, kuris man padėjo eiti. Aš nesu nei jų narė, nei kažkaip jie ypatingai mane remia, bet jie kalbėjo ir šiuo klausimu su manim.
Jų tarpe yra daug tokių, kurie turbūt remtų poną Juozaitį, nes ten yra tokie žmonės – tokiam uždaram pasauliui aš nelabai pritariu.
Aš esu pakankamai atvira bendravimui, bet taip, aš esu žmogus, kuris mano, kad pirmiausia turi būti pats kažkas, o ne tave turi padaryti kažkuo. Mes padarytų prezidentų, deja, jau per daug turime.
– Prezidentas turi būti diplomatiškas. Jums papriekaištautų, kad trūksta diplomatijos, lankstumo.
– Kaip žurnalistai mane pateikia, taip ir matosi. Tiesa, nepastebėjau, kad mane kas nors pristatytų kaip Seimo Europos reikalų komiteto vicepirmininkę, kokia aš esu.
Kažkaip nepastebėjau, kad mane kas nors būtų rimtai kalbinę, išskyrus poną Laučių, apie vieną, mano pačios paruoštą Lietuvos ateities strategiją Europos Sąjungoje.
Mūsų žurnalistus domina visai kiti dalykai. Ko manęs klausinėja – apie kokių nors Seimo narių alkoholizmą, tą pačią dieną, kai aš pateikiu koncepciją.
Aš pateikiu koncepciją Lietuvos ateities Europos Sąjungoje, o žurnalistai išgirsta tik apie tai, kad kažkoks Seimo narys buvo girtas. Atleiskite, kur yra mano problema ir kur iš tiesų yra problema.
– Neatsakėte į mano klausimą.
– Aš turiu puikiausius santykius su 6-7 šalių ambasadoriais. Aš dalyvauju daugelyje priėmimų. Mes turime konceptą, kaip pateikinėti kokį žmogų.
Aš turiu galbūt vienintelę privilegiją, palyginus su daugeliu Seimo narių, kad aš iš tikrųjų kalbu su paprastais žmonėmis, o ne vien atsistoju išdidžiai ir priėmimuose vaidinu didelę ponią.
– Ką jūsų šeima sako apie jūsų sprendimą?
– Sūnus mane labai palaiko. Mano vyresnysis sūnus yra diplomatas, jis mano, kad tai vienas protingiausių dalykų, kurį aš galiu padaryti. Jeigu jau apie diplomatus kalbėti.
– Ar tai jūsų didžiausia politinė ambicija?
– Mano pati didžiausia politinė ambicija, kad mano tauta, galų gale, atsikvėptų, atsipalaiduotų ir pradėtų sakyti savo problemas – ne tas, kurias jai primeta – kad nesijaustų vargšė.
Įsivaizduojat, kaip reikia klaikiai nekęsti savo mokytojų, kad pasakyti, kad jiems duosi prestižą. Kas jūsų prašė? Ir aš buvau 13 metų mokytoja, tai yra nepaprastai prestižinė profesija.
Tai gerokai daugiau nei kokio Seimo nario, jau nekalbant apie banko klerką. Kas turi vykti su tauta, kad ji pasakytų mokytojui: nu aš dar čia tau biški ir prestižo duosiu po 6 metų.
Mano didžiausia ambicija yra apversti kalbėjimą, kad tos nesąmonės išeitų iš galvų.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio nauju laiku 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
