Saugumas – svarbiausia
Televizijos bokštą valdančio „Telecentro“ generalinis direktorius Remigijus Šeris ir šiandien sako, kad, kilus kokiai nors ekstremaliai situacijai, žmones, ypač rateliais judančius neįgaliuosius, iš televizijos bokšto būtų labai sudėtinga evakuoti. „Esame atsakingi už visų lankytojų ir darbuotojų sveikatą, todėl pagrindinis uždavinys – išsaugoti žmonių gyvybę, jeigu kiltų gaisras ar koks kitas nenumatytas įvykis“, – sako R. Šeris.
Direktorius pateikia ir porą pavyzdžių, kaip panašiose situacijose yra nukentėję žmonės. Štai Kemere per gaisrą lifte žmonės užduso dūmais, o Ostankino bokšte – paskendo (kilus gaisrui iš viršaus buvo pilamas vanduo, kuris į liftą pateko, o išbėgti negalėjo). Vis dėlto R. Šeris pripažįsta, kad neįgaliųjų galimybių ribojimas patekti į šį objektą – taip pat ne išeitis. Todėl po susitikimų su neįgaliųjų organizacijų atstovais ieškota sprendimo, kaip suderinti šiuos du iššūkius.
Pasak R. Šerio, televizijos bokšte įrengti laiptai pritaikyti tik nusileisti iš restorano ir tarnybinių patalpų ne kilus gaisrui, o sugedus liftams. Tokie patys siauri, vos 70 cm pločio laiptai veda ir į specialiai įrengtas izoliuotas evakuacijos patalpas. R. Šeris neslepia – judėjimo problemų turintys žmonės į jas tikrai nepatektų. Tai pripažino ir pirmą kartą televizijos bokšte lankęsis Seimo narys J. Džiugelis.
„Dabar priėjome vieningą išvadą – sutarėme, kad bus trys dienos per metus (birželio 27, liepos 22 ir rugsėjo 23), kai paprastai oras būna geras (rudenį ir žiemą dėl tvyrančio rūko dažnai būna prastas matomumas), per kurias sudarysime sąlygas rateliais judantiems neįgaliesiems saugiai pakilti į televizijos bokštą. Tam papildomai samdysime žmones, kurie tomis dienomis budės ir užtikrins, kad, kilus pavojui, neįgalieji būtų nunešti į evakuacinę patalpą“, – pasakoja R. Šeris.
Pasak jo, numatytos trys dienos – tai poreikio tyrimas. Paaiškėjus, kad bokšte nori apsilankyti daug daugiau neįgaliųjų, ateityje šių dienų gali padaugėti.
Užsiregistruoti reikės iš anksto
Televizijos bokšto interneto svetainėje paskelbta apie išankstinę registraciją. Ja pasinaudojęs A. Olechnovičius sako, kad per 14 metų, kuriuos sėdi neįgaliojo vežimėlyje, čia lankosi pirmą kartą. Aktyvus, sportuojantis vyras džiaugiasi, kad sostinėje neįgalieji gali lankytis daugelyje muziejų, teatrų – tokią galimybę suteikia vis daugiau pandusų, keltuvų, liftų. Išgirdęs apie numatomą televizijos bokšto rekonstrukciją, nusprendė nepraleisti pasitaikiusios progos iš paukščio skrydžio pasižvalgyti po sostinės panoramą.
Nors išankstinė registracija paskelbta dar neseniai, R. Šeris džiaugiasi, kad jau sulaukta skambučio iš vieno rajono, derinama neįgaliųjų viešnagė.
Lietuvos radijo ir televizijos centro komunikacijos vadovas Valdas Kaminskas sako, kad išankstinė registracija reikalinga todėl, kad į apžvalgos aikštelę vienu metu gali pakilti tik du rateliais judantys žmonės. Jeigu norinčių atsiras daugiau, reikės derinti grafiką, mat kol kas numatomi tik du jų saugumu besirūpinantys papildomi darbuotojai.
Rekonstrukcija išspręs problemą?
Seimo narys J. Džiugelis sako, kad pagrindinis pirmojo ir šiandienio apsilankymo televizijos bokšte skirtumas – visiškai kita nuotaika. Anąsyk jis buvo atvykęs apžiūrėti techninės pastato būklės ir iš neįgaliųjų pozicijos įvertinti, ar iš tiesų tos problemos negalima išspręsti, šiandien – pasidžiaugti, kad administracija susitvarkė su iš pradžių atrodžiusiu sunkiai įveikiamu iššūkiu ir rado sprendimą, kad neįgalieji galėtų pakilti į televizijos bokštą.
J. Džiugelis neslėpė, kad trijų dienų tikrai mažai, tačiau prisiminė R. Šerio pažadą, kad, rekonstruojant bokštą, nebus taupoma neįgaliųjų prieinamumui didinti ir jiems bus sudarytos sąlygos į šį objektą patekti kaip ir visiems kitiems lankytojams.
R. Šerio teigimu, 1980 metais statant bokštą nebuvo reikalaujama, kad jis būtų pritaikytas neįgaliesiems. Tokių anksčiau statytų objektų Viliuje yra ir daugiau: Gedimino pilis, Katedros varpinė ir pan. Net Berlyno televizijos bokštas nepriima rateliais judančių neįgalių žmonių.
Žinoma, yra ir gerųjų pavyzdžių. Štai Kanadoje, Toronte, vėliau statytam televizijos bokštui tokių problemų nekyla, nes prie jo „kamieno“ išorėje įrengtas atskiras liftas su atskiru elektros maitinimu, kuris užtikrina visų, ne tik neįgalių žmonių evakuaciją.
Nėra evakuacinių priemonių neįgaliesiems
Televizijos bokšto prieigose pasitinka naujos, aiškios lentelės, nurodančios ne tik kryptį, kuria einant galima patekti į bokštą, bet ir telefono numerį, kuriuo neįgalūs lankytojai gali pasikviesti pagalbą. V. Kaminskas pasakoja, kad tai – ne vienintelė neįgaliųjų situaciją gerinanti priemonė. Bokšto apžvalgos aikštelėje yra mobili sulankstoma nuovaža, kuria galima patekti prie restorano stalelių ar apžvalgos aikštelių.
Įsigyta ir evakuacinė kėdutė, kurią pasiūlė neįgaliųjų atstovai. Deja, pasak V. Kaminsko, ji mūsų sąlygomis nepasiteisino. Kėdutė pritaikyta standartinėms laiptinėms, o televizijos bokšto laiptinės labai stačios, todėl kėdutė jomis ne slysta, o beveik krenta. Be to, per siauros ir laiptinių aikštelės, kuriose su šia kėdute negalima apsisukti.
V. Kaminskas neslepia, kad po susitikimo su neįgaliųjų organizacijų atstovais buvo intensyviai ieškoma, kur Lietuvoje įsigyti jiems evakuoti tinkamos įrangos. Paaiškėjo, kad jos apskritai nėra. Panaršę internete vieną kitą priemonę rado užsienyje, tačiau laukto efekto jos nedavė. Kol kas teko pasitenkinti patikimiausia „priemone“ – papildomų pagalbininkų rankomis.
