programos.
Anksčiau pakako emocinės rinkėjo reakcijos į žinomą politiką, užsimojusį
tapti valstybės vadovu, faktiškai nereikalaujant iš jo nei programinių
tekstų, nei platesnio savo idėjų paaiškinimo.
Dabar visuomenė politiškai brandesnė, nori girdėti iš kandidatų
argumentuotus ir logiškus atsakymus į daugelį aktualių klausimų tiek
vidaus, tiek užsienio politikoje. Be to, užaugo profesionalių
politologų karta, kurių tikrai netenkins padriki kandidatų
samprotavimai.
Yra ir kitoks požiūris, ką pretendentas į prezidentus per rinkimų
kampaniją turėtų kalbėti. Anot šio požiūrio šalininkų, kandidatui
užtenka įsikibti į kelias ryškias valstybės problemas ir jas apžergus
šuoliuoti į valdžios viršūnę. Iš tiesų, pasibalnojus tokias problemas
kaip didėjanti socialinė atskirtis ar emigracija gali būti įspūdingos
prezidentinių žirgų lenktynės.
Vis dėlto daugeliui rinkėjų norėsis detalesnio kandidatų minčių ir idėjų
vaizdelio. Savaime suprantama, vien dėl to, kad Lietuvos prezidentas
nėra vykdomoji valdžia, jo programa negali būti panaši į partijų
tekstus.
Manau, yra trys aplinkybės, dėl kurių būsimam prezidentui nederėtų
rinkėjų akivaizdoje švaistytis konkrečiais pažadais, nes kadencijos metu
gali tekti koreguoti ir pažiūras, ir pažadus.
Viena tokių aplinkybių - netrukus po prezidento rinkimų bus rinkimai į
Seimą, kur gali laimėti priešingų nei šalies vadovo nuostatų partija.
Pavyzdžiui, TS-LKD ir A.Juozaitis. O kodėl taip negalėtų atsitikti?
Garantuotas penkerių metų prezidento ir Seimo karas.
Antra aplinkybė - galima nauja visuotinė ekonominė krizė. Apie tai
įtakingi analitikai jau seniai karksi.
Trečia aplinkybė, gal net svarbiausia, - ES krizė, kurios pasekmės
visiškai neaiškios. Kokį kelią ES reformų verpetuose rinktis Lietuvai,
lemiamas žodis priklausys prezidentui. Iš anksto kietai įsipareigoti
dėl kurio nors varianto - rizikinga.
Ko gero, optimaliausia prezidento rinkimų kampanijos
programų forma yra tezės. Visada gali pasakyti, jog galvoje turėta
visiškai ne tai, kas skaitytojo suprasta.
Būtent tezių formą pristatyti savo prezidento programą pasirinko Seimo
narė A.Maldeikienė. Žinoma politikė, įvairiai vertinama ir dar įvairiau
apkalbama, pirmoji iš reitinguojamų, bet nieko konkretaus dar
nepasakiusių galimų kandidatų pateikė daugiau mažiau rišlų tekstą apie
savo pažiūras ir ketinimus.
Neprognozuoju, kaip baigsis A.Maldeikienės rinkimų kova, žiūriu, kas yra
pateiktame tekste. Pirmiausia, ko jame nėra. Nors programoje daug
bendrybių, įkyrėjusių štampų nėra, pavyzdžiui, priesaikos kovoti su
korupcija iki paskutinio kraujo lašo.
Iš 95 tezių pirmąsias 33 apie padorios politikos ilgesį pavadinčiau
„tikėjimo išpažinimu“. Gal ne tais pačiais žodžiais, bet panašiai
„išpažinti“ galėtų ne vienas Lietuvos politikas. Autorė yra už idėjų ir
vertybių kovą politikoje, kritišką mąstymą ir savikritiką.
Kadangi pastaraisiais metais ne tik Lietuvoje daug kalbama apie
specialistų ar technokratų pasaulėžiūroms neutralias vyriausybes,
A.Maldeikienė siūlo „humanitarizuoti“ politiką.
Dvi tezės: „Politikos esmė nėra techniniai sprendimai: kai politika
tampa pernelyg pragmatiška, ji miršta“; „Valstybė, kuri nesuvokia laisvo
nepriklausomo mokslo ir humanitarinio mąstymo prigimties, pasmerkta
vegetacijai.“
Nemanau, kad šie ar panašūs teiginiai sujaudins dabartinę visuomenę, jie
labiau skirti politikos klausimais rašantiems, akademinei bendruomenei.
Nors A.Maldeikienė įvairiomis progomis kalba apie „taikią revoliuciją“,
kuri lyg ir turėtų mūsų valstybėje įvykti, iš tezių nematyti, kad kas
nors panašaus jas įgyvendinus atsitiktų.
22 tezės skirtos užsienio politikai. Daugiau akcentų negu dabartinės
prezidentės metiniame pranešime. A.Maldeikienė yra už Lietuvos tęstinę
narystę ES, bet pripažįsta, jog tolesnis kelias ne toks lygus, kaip iš
pradžių atrodė: „Lietuva privalo visomis išgalėmis palaikyti ES
tęstinumą, bet tuo pat metu mąstyti apie galimus ateities aljansus,
jeigu dabartinė Sąjunga subyrėtų.“
Drąsus pasakymas, nes kol kas Lietuvoje kalbėti apie galimą ES
subyrėjimą yra tabu. Kieta, nors ir diskutuotina, nuomonė ir apie ES
plėtrą: „Europos Sąjungos plėtra po Vakarų Balkanų įtraukimo turi būti
įšaldyta, o Turkijos stojimo klausimas dabartinėje situacijoje negali
būti svarstomas.“
Mano manymu, kol Turkijos dar neprisiviliojo Rusija, kaip tik reikėtų
paspartinti geopolitiškai Europai svarbios šalies stojimo į ES derybų
procesą.
Tezių autorė pataria neatsukti nugaros valstybėms, susiduriančiomis su
pabėgėlių problemomis, skatina greta „Rytų partnerystės“ programos būti
aktyvesniems ES „Pietų politikoje“.
Bet man labiau patiko 49-oji tezė: „Stiprėjant prorusiškoms,
autoritarinėms ir antidemokratinėms nuostatoms Lietuvoje būtina perimti
JAV kultūroje įsitvirtinusią pagarbos laisvam žodžiui ir atviroms
diskusijoms dvasią.“
Apie Rusiją A.Maldeikienė kalba taip, kaip dabartinis mūsų užsienio
reikalų ministras, taip pat tikisi, kad JAV visada bus Lietuvos saugumo
garantas.
Likusios tezės skirtos ekonomikai, socialinėms problemoms ir žmogaus
teisėms. Tam reikėtų atskiro straipsnio. Apibendrinant galima
pasakyti, jog didžiausias dėmesys skiriamas viduriniam gyventojų
sluoksniui gelbėti. Net neabejoju, jog apie tai kalbės visi rudenį
įsiregistravusieji kandidatais į prezidento kėdę.
Nežinau, ar A.Maldeikienė į šią kėdę atsisės. Rinkėjų, kaip ir Dievo,
keliai yra nežinomi.
