– Per ankstesnę Seimo sesiją politologai pasigedo valstiečių žadėtų reformų. Gal šįsyk parlamentarai jau rimčiau padirbėjo? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, politologo Lauro Bielinio.
– Bendras šios Seimo sesijos įspūdis vis dėlto nekoks, nes būta daug isteriškų kalbų, diskusijų, kai atrodė, kad smulkmenos, detalės parlamentarams rūpi daug labiau nei esmė.
Šiuo požiūriu pritariu šalies vadovei – dėl visiškai nesvarbių dalykų parlamentarai, sakytum, kovėsi iki paskutinio kraujo lašo, pamiršę, kas iš tikrųjų rūpi žmonėms.
– Tačiau per šią sesiją palaimintos mokesčių ir pensijų sistemos pertvarkos turbūt jau negalima vadinti kosmetine?
– Tokia reforma buvo reikalinga ir jos visuomenė seniai laukė. Pagaliau šis žingsnis žengtas, bet galiausiai viskas vyko skubotai, nesurengus profesionalių diskusijų, nors laiko tam buvo labai daug.
Nesiimsiu vertinti, kuo naudingi ar žalingi šie pokyčiai, tegul tai daro ekonomistai.
Bet politine prasme reforma nebuvo sklandi pirmiausia todėl, kad įstatymų pataisos buvo priimamos pernelyg skubiai.
Tai reiškia, kad Seimas dar ilgai lopys įstatymų spragas, derins juos su socialiniais partneriais.
Kitaip sakant, reforma nebaigta ir parlamentarai per kitą Seimo sesiją vėl kapanosis įvairių jos detalių liūne.
– Ši Seimo sesija žmonėms, ko gero, labiausiai įsimins tyrimu dėl verslo įtakos politikams.
– Šios Seimo sesijos įvykiai savo poveikiu toli gražu dar neaplenkė 2004–2005 metų parlamentinio tyrimo, pasibaigusio prezidento Rolando Pakso apkalta. Tačiau reikia pripažinti, kad sesijos darbotvarkė buvo perkrauta skandalus primenančių dramų, kai argumentus išstūmė visokie jausmingi kaltinimai, įtarimai. Manau, tai vyks ir kitą sesiją.
Sakyčiau, tai valdančiųjų, pirmiausia Valstiečių ir žaliųjų sąjungos, politinės kovos metodas, kuriuo siekiama per kitų metų rinkimus save parodyti kaip geriausius, o konkurentus paversti skandalų herojais.
– Ar galima teigti, kad pastaruoju metu politinis susipriešinimas Lietuvoje dar sustiprėjo?
– Partijos visada konkuruoja, tai normalu, bet per šią Seimo sesiją jos atsidūrė itin sunkioje padėtyje – patyrė krizes, susiskaldė.
Pirmiausia turiu galvoje į dvi partijas skilusius socialdemokratus, dėl to Lietuva netenka kairiojo politinio sparno, o tai didelė netektis net ir tiems, kurie remia dešiniuosius. Jei šalyje nelieka kairiajai įdėjai atstovaujančios politinės jėgos, jos vietą užima populistai.
– Gal valstiečiai taps nauju Lietuvos politikos kairiuoju sparnu?
– Valstiečiai gal ir tikisi, jog taip įvyks, bet jų politikoje nerasite jokių kairiosios ideologijos požymių. Jų veikla kairuoliškai populistinė.
Tiesa, populistinės retorikos nevengia visos partijos, kai stengiasi laimėti kuo daugiau rinkėjų balsų. Vis dėlto valstiečiai nenubrėžia net programinių kairiosios ideologijos kontūrų. Tuo metu abi socialdemokratų partijos dabar užsiėmusios visai kitais dalykais – telkia savo rėmėjus, mėgina pervilioti iš konkurentų daugiau žmonių.
Panašūs procesai vyksta ir dešinėje. Nuskendę skandale liberalai ima skaldytis, girdėti siūlymų burti naujas partijas. Tad liberalioji ideologija taip pat praranda aiškų partinį kontūrą.
Kol kas stabiliausi atrodo konservatoriai, bet neaišku, ar ilgam.
„Darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ seniai apimti vidinės įtampos ir galimo skilimo būsenos.
Be abejo, jie bando naudotis socialdemokratų padėtimi ir pervilioti dalį jų rėmėjų, tačiau tai laikinas reiškinys.
– Partijos skaldosi, bet po Seimo rinkimų skambėjusios pranašystės, jog valstiečiai neilgai išliks vieningi, regis, buvo pernelyg drąsios.
– Reikia pripažinti, kad valstiečiai įgijo organizacinės patirties, išmoko sutelkti gretas balsuojant.
Kita vertus, didžioji dalis su valstiečiais atėjusių asmenų puikiai supranta, kad jie neturės jokių galimybių išlikti politikoje, jeigu nesirems Ramūno Karbauskio ir jo partijos parama. Juk per debatus Seime kalba tik tie patys kokie dešimt valstiečių, o kiti vien kilnoja rankas.
Šie asmenys nėra tapę laisvai mąstančiais, savo nuomonę turinčiais politikais, todėl jiems ir telieka paklusniai balsuoti.
Manau, valstiečiai dabar telks jėgas savivaldos rinkimams, svarbiausias jų taikinys bus savivaldybės. Net abejoju, ar premjeras Saulius Skvernelis kels savo kandidatūrą prezidento rinkimuose, nes jį, atrodo, labiau domina ne reprezentacija, o realūs valdžios svertai.
