Kiek kartų pabėgėlis turės pabėgti iš Lietuvos į Vokietiją, kad ji pagaliau nebegrąžintų jo lietuviams ir pasiliktų?
Tokių klausimų kilo, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė pranešė, jog Lietuva ketina pasirašyti su Vokietija sutartį, pagal kurią tie pabėgėliai iš karo ir skurdo zonų, kurie, pagal kvotų sistemą, atvežami pas mus, bet pabėga į Vokietiją, būtų sugrąžinami atgal.
Nuo 2015-ųjų, kai buvo įvesta kvotų sistema, dalijanti pabėgėlių srauto naštą Europos Sąjungos narėms, į Lietuvą buvo atvežta per puspenkto šimto atvykėlių. Bet daugiau nei 300 jau spėjo pabėgti – į Vokietiją, Švediją ar kitas turtingas Vakarų šalis, kurios ir yra pagrindinis pabėgėlių tikslas.
Tai, kad šitaip įvyks, buvo aišku nuo pat pradžių.
Netgi D.Grybauskaitė dar 2017 metų pabaigoje kritikavo šią kvotų sistemą, aiškino, kad neturi būti „jėga primestų sprendimų“. O štai dabar ėmė ir pareiškė, jog Lietuva nori uoliai kvotų sistemą įgyvendinti.
O tokio kūlvirsčio priežastis – daugiau nei aiški.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel vos išvengė savo valdžios žlugimo ir pirmalaikių rinkimų, nes koalicijos partneriai reikalavo pagaliau imtis griežtesnės politikos pabėgėlių atžvilgiu, realiai mažinti šią naštą valstybei.
Galiausiai Vokietijos valdžia susitarė, kad į šalį plūstantys pabėgėliai būtų sparčiau tikrinami, o prireikus išsiunčiami atgal jau iš pasienio.
Įkandin Berlyno apie griežtesnę savo sienų apsaugą prabilo ir Austrija.
Taigi žvelgiant į tokias tendencijas Europoje, galima daryti išvadą, jog bandžiusi pademonstruoti pagalbą Vokietijos kanclerei ir pažadėjusi savo šiltą glėbį visiems pagal kvotą Lietuvai skirtiems pabėgėliams, D.Grybauskaitė šįkart tiesiog persistengė.
Kita vertus, dėl to neverta pernelyg stebėtis. Juk persistengti Lietuvos politikams su įvairiomis iniciatyvomis – ne naujiena.
