Turbūt daugelis nustebs – o kuo čia dėtas futbolo čempionatas? Jis vyko net ne Lietuvoje ir apskritai argi krepšinio garbintojų miesto gyventojams futbolas nors kiek rūpi? Dėl to būtų galima pasiginčyti – taip krepšinis kauniečiams yra religija, bet ne visiems tokia jau nepamainoma, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Į varžybas, kurios vyko Karaliaučiuje, traukė būriai futbolo aistruolių iš Kauno, kuriems pavyko įveikti politinius šiuo metu nelabai draugiškos kaimyninės šalies užtvarus.
Tačiau iš tiesų, su futbolo čempionatu Kauną sieja tik labai netiesioginiai ryšiai ir tampresni jie galbūt pasidarys ateityje – turint omenyje kad šiemet numatyta pradėti S.Dariaus ir S.Girėno stadiono remontą.
O štai Vytis, dar nespėjus jam atsistoti prie Kauno pilies, jau įžiebė diskusijų ugnį socialiniuose tinkluose. Vilnietis humoro laidų prodiuseris Haroldas Mockevičius „Facebook“ tinklalapyje pašaipiai pareiškė: „turime Vytį žmogišku Arvydo Juozaičio veidu“.
Na, sakytume, vilnietis pavydi dar vieno dėmesio ženklo Kaunui, nors neatrodo, kad Vytis šiuo atveju būtų kuo nors dėtas.
Kaunietis architektas Audrys Karalius irgi brūkštelėjo pastabą, kad „su Vyčiu kažkas ne taip“. Na, kritinių šio architekto pastabų nederėtų sureikšminti, nes Audriui Karaliui nepatinka viskas, kas nėra Audrys Karalius.
Daugeliui socialinių tinklų komentatorių užkliuvo jaunatviškas, net vaikiškas kauniškio Vyčio veidas. Jis tikrai nepanašus į rūstų karžygį, įsivaizduojamą pagal Adolfo Šapokos istorijos vadovėlio ir rašytojo Kazio Almeno istorinių romanų standartus, bet ir monumentaliajame mene įsispraudžia laiko ženklai.
Užtenka rūsčios Vytauto Didžiojo stovylos prie savivaldybės, kur žymiausias Lietuvos valdovas pavaizduotas, kojomis mindantis kaimynines tautas ir dėl to šiais laikais kartais pasijuntame nejaukiai. O štai Vytis prie Kauno pilies yra išsilavinęs, draugiškas, lojalus euroatlantinėms vertybėms Viduramžių seržantų
mokyklos auklėtinis ir tuo didžiuokimės.
Jubiliejinė Dainų šventė kaip tyčia per patį Laisvės alėjos ir gatvių remonto šišą. Nesvarbu, kad dainos Dainų slėnyje skambėjo tik vieną dieną, iš televizijos reportažų galima spręsti, jog daug išeivių iš Kauno ir jų palikuonių laikinojoje sostinėje nusiteikę paviešėti ilgiau.
Ir nors daugelis gatvių miesto centre jau lygios, daugelyje vietų šaligatvis paklotas, kaip tyčia Vytauto parko laiptai dar nepradėti tvarkyti. Tamsiu paros metu jais laipioti ir neišsisukti kojos reikia sugebėti. O juk šiais laiptais dažniausiai ir traukiama į Ąžuolyną, Dainų slėnį, Sporto halę. Labai judri pėsčiųjų ir dviratininkų trasa, bet miesto valdžia nusprendė, jog pirmiau dera sutvarkyti irgi avarinės būklės Kauko laiptus.
Iš tiesų, šiuo atveju sunku nuspręsti, kuriai vietai teikti pirmenybę: vieno kauniečiai ir turistai labiau naudojasi miesto vidurį su Ąžuolynu jungiančiais Vytauto parko, kiti – į Savanorių prospektą vedančiais Kauko laiptais.
Vasarą į gimtąjį miestą trumpam grįžę išpūtę akis dairėsi po išraustą išverstą, remonto šišo apniktą Kauno centrą, pertvarkomą Laisvės alėją ir ne vienas abejojo: o gal pasilikti, gal ir čia jau bus darbo?
Tačiau neteko girdėti, kad sugrįžusieji atostogų emigrantai būtų puolę masiškai grąžinti atgalinius bilietus į Londoną, Dubliną ar Reikjaviką. Taip, darbo Kaune atsirado, bet pinigų padoriems atlyginimams, deja, dar ne.
