Prezidentas mano, kad dabartinė politinė krizė susidarė dėl to, kad politikai nuėjo lengviausiu keliu – siekdami asmeninės materialinės naudos. Anot V.Adamkaus, pamindami visas vertybes.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir V.Adamkaus pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.
– Kaip jūs laikotės, prezidente?
– Negaliu skųstis. Be galo gražus vasariškas oras, tikrai galime šypsotis. Mūsų šventė, suvažiuos daug lietuvių iš visos Lietuvos dalyvauti įvairiuose renginiuose. Mums pasisekė.
– Su jumis tradiciškai jau kelerius metus iš eilės kalbamės prieš liepos 6 d. – Mindaugo karūnavimo dieną, kuomet labai daug kalbama apie Lietuvą, vienybę, patriotizmą, vertybes, kurios yra pamatinės ir valstybėje, ir žmoguje. Bet man asmeniškai šiek tiek liūdnoka šiais metais. Kad ir didinga šventė, bet matant tai, kas vyksta – kažkoks šešėlis kabo.
– Šito negaliu nuneigti, kadangi ir man sunku kartais pažvelgti į realybę, kuri supa mus. Atrodo, kad turėtume būti laimingi, patenkinti. Net ir geopolitinė, pasaulinė padėtis, nors ir kažkur kelia rūpestį ateičiai, bet bendrai krašte yra savotiškas pakilimas, ekonomikoje turime sunkumų, bet nėra taip blogai, kad turėtume nuleisti rankas ir pasiduoti. Tačiau kai kurie dalykai, ypatingai mūsų valstybės tvarkymosi, kelia rūpestį. Tam tikrais atvejais nes svyra rankos ir klausi savęs: kodėl?
Su kokiu entuziazmu kovo 11 d. atkūrėm – prisimenu ir Baltijos kelią, matau tam tikrą krašto ekonominio, mokslinio ir kitų sričių pakilimą. Visuomet giriuosi ir klausiu savęs: iš kur Lietuvoje tiek daug talento? Mes daugiausia kalbam, kad tas blogai, tas blogai, bet tuo pačiu metu aš įžvelgiu savotišką dvasinį pakilimą. Tiek talentingų jaunų žmonių yra, kad tiesiog mane stebina. Tokioje aplinkoje susidarė tokia savotiška padėtis. Iš vienos pusės pažiūrėjus, yra labai puiku, gražu, bet iš kitos pusės, kai matom vidinį tvarkymąsi – reikia pasakyti, kad politiniame gyvenime yra sunkiai suprantamų, suderinamų padėčių.
– Jei kalbėtume apie procesus, kuriuos mums viešina – jie vyko ne vienus metus. Jei tikėti tuo, ką sako, tai yra situacija, susidariusi per dešimtmetį.
– Sunku suprasti. Dabartinė padėtis, manau, susidarė, kai žmogus atsisakė vertybių. Žiūrint politiniu požiūriu, mes dabar esame savotiškoje politinėje krizėje. Visos vertybės, kuriomis remiamasi valstybės atstatymo ir kūrimo darbe, rūpinantis žmonių kūryba, jos gerove, yra paminta po kojomis. Kyla klausimas: kodėl? Materialinis noras kuo greičiau praturtėti, atsisakant vertybių, kurios palaiko visą mūsų kūrybingą, normalų gyvenimą, yra pamintos po kojomis.
– Gal tai, kas vyksta dabar, yra apsivalymas ir jo labai reikėjo?
– Kad aš to apsivalymo nematau.
– O ką jūs matot?
– Turbūt tamsiąją pusę daugiau nei šviesiąją. Kai kurie nutarimai, padaryti sprendimai įstatymų plotmėje ar įstatymų pažeidimai, deja, tą šviesiąją pusę truputį pritemdo. Gaila, bet aš nesulauksiu, tai yra faktas. Tai jūsų ateitis, visų jaunųjų. Duok Dieve. Bet aš galvoju, kad jaunoji karta, kuri dabar bręsta, sprendžia daugelį Lietuvos problemų, jau yra padariusi pasiekimų – ji dominuos.
– Prezidente, jums neapmaudu, neskaudu dėl to, ką matote? Mes labai daug esame kalbėję, kokią Lietuvos politiką įsivaizduojam. Su kiekvienais metais situacija negerėja.
– Galbūt jūs pataikėt į problemą. Jauni žmonės, kurie turi ateiti, mato, kad tie vyresnieji, kurie šiandien valdo, nesiskaito su niekuo. Nėra patrauklu. Aš, būdamas jų vietoje, jei būčiau jų metų, abejoju, ar ateičiau į tokią politiką. Kam man veltis į tą jovalą, jeigu galiu kūrybingai, ką nors pozityvaus daryti? Šiuo metu sulėtino perėjimą į švarų, pavyzdingą, kūrybingą laikotarpį. Tai, ką matome prieš akis, tikrai nėra patrauklu jaunajai kartai.
– Kas tam padarė didžiausią įtaką? Gal neišmanymas – mūsų demokratija per jauna, neturime normalaus partinio valdymo supratimo? Susidaro įspūdis, kad jauni politikai, kurie atėjo, ypatingai pasidavė verslininkų įtakai. Jie susikūrė tam tikras situacijas, iš kurių nebegalėjo išsikapstyti.
– Čia materialinis faktorius daugiausia vyrauja. Atėjo į tokią aplinką, kur buvo tie, kurie šiandien rankose turi sprendimo valią. Materializmas apakino. Bet kokia kaina stengiamasi, nesvarbu, kokie padariniai bus iš to, siekti materialinio gerbūvio. Dėl to turime tokią padėtį, kad atėję net ir jaunesni, pasiduoda materializmo įtakai. Be to, reikia neužmiršti, kad mums Vakarų politinė kultūra dar toli, nepasiekiama. Turime išgyventi.
– Užsiminėte apie Vakarų politinę kultūrą. Gal pas mus kažkas netvarkoje su partine sistema? Neseniai išgirdome raginimus, kad reikia eiti kone savanoriauti į partijas, kad atkurti jų vardą, suburti žmones. Anksčiau buvo kalba, kad idealesnis variantas būtų judėjimai ar rinkimų komitetai. Vėlgi, visuomenė yra blaškoma.
– Sutinku. Svarbiausia, kad ne tik blaškoma, o tam tikra visuomenės dalis pasitraukė vien tik matydama, kad priėjo tam tikrą akligatvį ir nemato jokios pažangos. Vakarų demokratijos irgi nėra idealios. W.Čerčilis labai gerai pasakė: demokratija irgi nėra ideali, bet parodykite geresnę sistemą. Esame nepriaugę. Politinė kultūra dar yra toli iki idealios. Ji turi dar daug padirbėti, kad prilygtume Vakarų kultūros lygiui. Teisingai, Vakarų kultūros politinis lygis irgi turi savo šešėlių, nėra ten viskas idealu ir gera.
– O gal ir nepriaugsim, prezidente?
– Priaugsim. Negalima taip žiūrėti pesimistiškai. Gaila. Nėra jaunajai kartai kuo remtis. Čia yra didžiausia problema.
– Jūs „Santaros-Šviesos“ suvažiavime pasakėte įdomią frazę – reikia atsigręžti veidu į Lietuvą. Ką turite omenyje?
– Turiu omenyje idealųjį, šviesų laikotarpį. Pavadinkime jį Baltijos keliu. Štai kur buvo parodyta, kas mūsų jaunojoje kartoje yra likę. Ne viskas yra sugriuvę. Jeigu tuo metu galėjom kurti ir sukūrėm Lietuvą iš nieko – mes kuriam. Į tos kartos, kuri atėjo tuo metu, rankas krito atsakomybė, Vasario 16-osios karta. Jeigu jie galėjo tą padaryti, jie turi būti mums pavyzdžiu. Per 22 metus, man gaila tą pasakyti, palyginus mūsų naująjį laikotarpį nuo Kovo 11-osios iki šios dienos – jie vis tik padarė daug daugiau nei mes.
– Gal buvo kitos sąlygos, kitas laikotarpis?
– Laikotarpis buvo sunkesnis. Šitas laikotarpis yra virš 27 metų. Jau statyta ant tam tikrų pamatų. Pas mus buvo ir mokyklos, ir universitetai, ir ligoninės. Reikėjo tik nuo čia pažengti į priekį. Ir stipriai pažengti. Deja, tas nepadaryta. Pažengėm, bet neišnaudojom visų galimybių, kurias galėjom ir turėjom išnaudoti. 1918 m. niekas Europos Sąjungos fondų ir dotacijų nedavė. Jie dirbo sulenktom nugarom, nuo aušros iki sutemų, kiekvieną dieną. Kaip ta karta atlaikė, man kartais sunku suprasti. Bet jie atlaikė, sukūrė. Ir yra į ką pasižiūrėti, pasidžiaugti tuo laikotarpiu. Aš lenkiu galvą prieš tą kartą, nes jie padėjo pagrindus šių dienų nepriklausomybės tęstinumui.
– Ir nebuvo gerų dėdžių su pinigų maišais.
– Milijonų dolerių tikrai niekas nesiūlė.
– Gal naujieji politikai ir neturi idealų? Gal visi politiką supranta kaip tam tikrą verslą ar galimybę užsidirbti sau pinigų?
– Čia gera prielaida. Bet tai nėra pagrindas tai toleruoti, nesistengti visiškai į kitą lygį pastatyti visos Respublikos, valstybės.
– Bet be pinigų politikos irgi nepadarysi.
– Bet tie pinigai gali būti padaromi sąžiningu keliu, dirbant sąžiningai. Tie dalykai, kurie iškyla – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių iškyla ir plaukia pro šalį, bet niekas už tai nėra atsakingas. Štai kur yra problema.
– Visa ši situacija atskleidė familiarų bendravimą. Kaip yra iš tiesų? Turbūt visuomenei kyla klausimų, ką gali šalies vadovai rašyti partijų lyderiams, ko negali. Kaip viskas vyksta užkulisiuose?
– Sunku atsakyti. Man atrodo, kad mes visi žinome, kurie dalyvauja politikoje, kur yra bendravimo ribos, kas yra leistina ir kas neleistina. Iškyla kiekvieno individo atsakomybės klausimas. Tie, kurie yra pozicijoje, nejaučia asmeninės atsakomybės prieš tautą ir net patys prieš save. Jeigu jie jaustųsi atsakingi, o ne vien tik baimė – pagaus ar nepagaus – bet iš moralinio, asmeninio supratimo ir atsakomybės jausmo prieš save ir savo artimą – štai kur atsakymas. Jeigu to nėra, tokie dalykai ir atsitinka.
– Kitais metais vyks prezidento rinkimai. Ko jūs tikitės?
– Tikiuosi, kad Lietuvos žmonės pasirinks tikrai pajėgų, sumanų, kultūringą žmogų. Kuris dirbs šviesios ateities kryptimi, apie save suburs gerą komandą ir savo pavyzdžiu parodys, kaip reikia dirbti, rūpintis savo tauta, žmonėmis. Tokių žmonių Lietuvoje yra priaugę. Ir tauta atviromis akimis pasirinks tą, kuris bus teisingas atsakymas.
– O iš pavardžių, kurios yra viešoje erdvėje, savo favoritą turite?
– Aš asmeniškai turiu savo favoritą. Žinoma, aš nenorėčiau iš anksto pasisakyti, kad visi geri ar visi blogi kandidatai. Pats gyvenimas išryškins iki to laikotarpio. Galbūt dar atsiras naujų, gerų veidų, pavardžių, iš kurių bus pasirinkimas.
– Jūs daug bendraujate su žmonėmis, daug važinėjate į regionus. Ko šiandien reikia tautiečiui, kad jis jaustųsi vertinamas, laimingas ir norėtų gyventi ir kurti Lietuvoje? Ką jums pasakoja žmonės?
– Įvairiai būna. Žinoma, nihilizmo pasijaučia. Tačiau yra žmonių, kurie džiaugiasi laimėjimais, ieško kelių, matydami trūkumus, juos išlyginti, pakreipti viską į gerą pusę. Visiškai atvirai kalbant, nuotaikos nėra geriausios. Bet svarbiausia, kad žmonės mato visą reikalą. Kas blogiausia, kad yra tam tikra nemaža visuomenės dalis, kuri paskendo tose blogybėse.
Yra žmonės, kurie numojo ranka, nesidomi, visiškai ignoruoja – kaip yra, taip yra, gyvenimas tegul eina be manęs.
Bet čia vėl nukrypome į tamsiąją pusę. Nepasiduokim. Vis tiek galvoju, kad Lietuvoje yra daugiau šviesių, protingų žmonių, kuriems rūpi valstybė, aplinka, šeima, kurie siekia gero. Mes turime juos kaip nors ištraukti į viršų, kad visi galėtume pasidžiaugti, kad turime vertybę, kurios laikomės ir norime, kad ji išliktų dar daug metų.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai?
– Kad būtų visur prisiimta atsakomybė už save ir už tautą, kad visi siektume kuo geriausio savo specialybėje. Kad padėtis tikrai pasikeistų.
– Prezidente, ką vasarą planuojate veikti?
– Tokioje aplinkoje, kur esu, galvoju, kad visa vasara ir praeis. Išskyrus kai kuriuos įsipareigojimus. Turiu išvažiuoti už Vilniaus, dalyvauti renginiuose. Bus malonumas ir namie pabūti, ir susitikti, pabendrauti su žmonėmis, su kuriais turėjau progos susipažinti.
– Kaip jūsų sveikata?
– Nepasakyčiau, kad bloga. Bet dar trūksta. Galbūt, tai požymis metų, kurie kraunasi. Bet dar galvoju, kad sustiprėsiu. Šiuo metu pritrūko sveikatos atsistoti tvirtai ant kojų, bet gydytojai paskutiniu metu mane patikrino ir leidžia grįžti plaukti. O plaukimas individualiai man duoda jėgų. Manau, kad atsistosiu ant kojų, galėsiu būti pozityviai nusiteikęs ir vieną kitą gerą darbą atlikti.
– Kaip laikosi ponia Alma?
– Po paskutinio sveikatos sutrikimo dar vis neatsigauna. Nėra ligonis, bet pilnai neatgavo jėgų. Labai stipriai turiu prižiūrėti, pagelbėti. Bet su tokiu oru, ateinančią vasarą manau, kad ji irgi atsigaus.
„Vasara tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 16.30 val. ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
