Bet lietus – ne pagrindinis šią šventę temdančių dalykų. Yra ir kur kas labiau lietuviškų.
Kaip visuomet, vėl kilo diskusijų, ar tokie renginiai apskritai reikalingi. Vieni gynė tautą esą vienijančią tradiciją, kiti suko nosį nuo tokių neva kaimietiškų atgyvenų.
O didžiausias aistrų katilas užvirė renginio virtuvėje. Nuo pirmųjų Dainų šventės dienų socialinius tinklus ir žiniasklaidą užplūdo skundai dėl netikusio maisto, kuris esą tiekiamas dainininkams, šokėjams ir muzikantams.
Kai kurie skundai, pailiustruoti nuotraukomis, tiesiog kėlė šiurpą – tiek dėl sovietinio griežto režimo kalėjimo valgį primenančių gaminių, tiek dėl badu marinamų šventės dalyvių. Negana to, pasipylė svarstymų apie neva nepatikimus maisto tiekėjus.
Nieko nuostabaus, kad šioms kulinarinėms aistroms įsisiūbavus į rampos šviesą įžengė ir aukščiausi pareigūnai.
Premjeras S.Skvernelis, pripažinęs, kad ir jam daug kas neaišku, vis dėlto paragino „pasielgti nelietuviškai“ – džiaugtis švente, o nesklandumus aiškintis jai pasibaigus.
Bet opozicijai atstovaujantis sostinės meras R.Šimašius, kuriam dabar reikia kuo daugiau asmeninės reklamos, užkūrė visaliaudinį sąjūdį „Gelbėkim vaikus!“ Į šio veikėjo šauksmą gelbėti „badaujančiuosius“ atsiliepė ir pagrindiniai prekybos tinklai, ir daug kitų privačių bendrovių.
Po tokių akcijų, atrodo, nedaug kas išgirdo šventės rengėjų ir maisto tiekėjų paaiškinimus, kad jokių rimtų bėdų nėra, o kai kurie anoniminiai pranešimai apskritai nepasitvirtino.
Galbūt vėliau paaiškės, kas iš tiesų buvo šio triukšmo priežastis ir pagrindinis variklis – ar išties neskaidrūs rengėjų veiksmai, ar kokių nors maisto tiekėjų konkurentų sukelti vėjai, ar interneto piratų žaidimai siekiant pakurstyti skandalus.
Kad ir kaip būtų, jau dabar galima visu šimtu procentų pritarti premjerui – tas triukšmas išties itin lietuviškas.
Ar bent dalį šio kartėlio nuplaus liepos 6-ają vyksianti Dainų diena „Vienybė težydi“, o vakare visame pasaulyje sugiedotas Lietuvos himnas, turintis parodyti, kad mūsų – gerokai daugiau nei 3 milijonai?
Juk tie, kurie trauks „Tautišką giesmę“, bent tuo momentu turėtų būti pajusti mistišką visų lietuvių visame pasaulyje vienybės jausmą.
Tiesa, kai kurie įvykiai šventės išvakarėse parodė, kad ta apgiedama vienybė – gana trapi.
Antai baigdamas sesiją Seimas priėmė įstatymo pataisas, pagal kurias sumažinami reikalavimai referendumui dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Pagal jas, teigiamas referendumo rezultatas būtų pasiektas, jei už tai balsuotų daugiau nei pusė jame dalyvaujančių rinkėjų, bet ne mažiau negu trečdalis visų piliečių, turinčių balso teisę.
Iki šiol galiojantis įstatymas numato ne trečdalį, o pusę.
Tiek Seimo teisininkai, tiek kiti teisės ekspertai jau iš anksto perspėjo, kad tokios pataisos gali prieštarauti pagrindiniam šalies įstatymui, nes labai abejotina, ar galima taip staiga nustatyti mažesnius reikalavimus referendumui, kuriuo norima pakeisti tiktai vieną iš Konstitucijos pirmojo skirsnio nuostatų.
Bet tokius perspėjimus Seimo plenarinių posėdžių salėje išgirdo vos keliolika parlamentarų, o dauguma politikų balsavo už referendumo kartelės nuleidimą. Ir čia pat paskelbė, kad rudenį patys kreipsis į Konstitucinį teismą išaiškinimo, ar jų palaiminta pataisa neprieštarauja Konstitucijai.
Situacija – prieštaringa ir labai neaiški. Nieko keista, kad po susitikimo su išeivijos atstovais, atvykusiais į Dainų šventę, Vyriausybės vadovas S.Skvernelis paragino baigti šį blaškymąsi ir pagaliau paskelbti referendumą dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Juk seniai žadama šį balsavimą rengti kartu su prezidento rinkimais, kurie dar ne ant nosies, be jau ne už kalnų.
Apie tai, kad parlamentarams nereikėtų gudrauti su visokiomis įstatymų pataisomis, o jau rimtai rengtis referendumui, įrodinėti jo svarbą kuo didesniam žmonių ratui, jau anksčiau kalbėjo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Kodėl dalis politikų, tiek valdančiųjų, tiek opozicijos atstovų, tebesiblaško net rizikuodami nusižengti Konstitucijai?
Priežastis – baimė, kad toks referendumas nepavyks, nes dvigubos pilietybės idėja gali nesulaukti ne tik deramos paramos, bet ir pakankamo Lietuvos gyventojų susidomėjimo bei aktyvumo.
Šitokios baigties baiminasi ir išeivija, kuri dvigubos pilietybės seniai trokšta ir prašo, ir jai įsiteikti norintys ir tautos vienytojais bei vieninteliais nykstančios Lietuvos gelbėtojais siekiantys pasirodyti politikai.
Tą baimę dar pakurstė ir Lietuvoje vis garsiau skambantys balsai tų veikėjų, kurie dvigubos pilietybės įteisinimą skelbia išdavyste ir valstybės naikinimu.
Atrodo, kad Lietuvoje apskritai nėra bendro sutarimo, kaip vertinti tiek po pasaulį pasklidusius šimtus tūkstančių išeivių, ypač pastaraisiais dviem dešimtmečiais, tiek pačią emigraciją, nors popieriuje kuriamos įvairios tautiečių sugrąžinimo strategijos.
Bet kokiu atveju tas referendumas, net jei įvyks ir pavyks dabar politikų planuojamomis įvairiomis teisinėmis gudrybėmis, vargu ar suteiks daugiau vienybės vadinamajai „Globaliajai Lietuvai“.
Net jeigu kitos Dainų šventės dalyviai valgys skaniau ir sočiau, o šoks, dainuos ir muzikuos šviečiant saulei.
