Pirmiausia apie tokią nelaimę pas mus reikėtų paskelbti feisbuke, blogiausiu atveju – kokiame nors kitame socialiniame tinkle, bet tada yra rizikos, kad į aliarmo varpus niekas neatsilieps. Apskritai kol mes šnekame, kad šalį užvaldo vienos ar kitos verslo grupės, dėmesį jau seniai monopolizavo Markas Zuckerbergas, ir ką nors daryti čia vėlu. Nebent laukti, kol užaugs karta, kuri feisbuko vengia kaip velnias kryžiaus, nes kam įdomu rodyti savo nuotykius ten, kur juos gali pastebėti į socialinius tinklus persikraustę tėvai?
Sakykime, sėkmingai paskelbėme – bėda, reikia ką nors daryti. Visų pirma reikėtų skelbti viešą pirkimą su mažiausios kainos garantija. Paskelbus jį bei jo nugalėtoją bedaliai konkurentai konkursą apskųstų. Ir dar įpareigotų teismą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – maždaug areštuoti akvalangus ir deguonies balionus.
Sakykime, šį slenkstį sėkmingai įveikėme, važiuojame toliau. Net pasibaigus teismui kas nors atkapstytų, kad, labai gali būti, koks nors gelbėtojas įtartinais giminystės ryšiais susijęs su vieno vaikų šeima, kitaip tariant, savanaudiškai suinteresuotas operacijos sėkme. Portalai ir televizijos kolegiškai apsiniuksuotų, vieniems stojant į vieną, o kitiems iš principo į kitą pusę.
Tada dalis visuomenės imtų reikalauti, kad sėkmei garantuoti to urvo vietoje reikėtų pastatyti Vyčio statulą arba, blogiausiu atveju, tokį koplytsulpį, kuris būtų matomas plika akimi iš kosmoso. Nes visos nelaimės eina iš to, kad mažai įamžiname savo praeitį stambiagabaričiais akmenėliais.
Paskelbus Vyčio ir koplytstulpio konkursus vėl užvirtų linksmas šaršalas, maždaug, kodėl laisvės karys be ūsų, o stulpas – ne su tokiais raižiniais. Tai, kad ši šalis dar neužvertė viso pasaulio viešųjų erdvių įprasminimo eksportu, yra grynas sąmokslas, nes čia daugiau žmonių pasakys, koks paminklas kokiais orais dera, nei rišliai paaiškins, ką krepšinyje reiškia „step-out“.
Įveikus ir šį neįveikiamą barjerą nutekės slapta įrašytos žinutės, kuriomis keičiasi urve įkalintų vaikų treneris ir, sakykim, koks nors verslininkas. Visi ieškotų išklotinėse valstybės užvaldymo požymių, o greičiausiai sudarytų specialią tyrimo komisiją.
Opozicija apkaltintų valdžią, kad toks įvykis yra tiesioginė valdžios nesiskaitymo su demokratija pasekmė. O valdžia sakytų, kad ši nelaimė brendo jau aštuonerius, ką ten aštuonerius, visus dvidešimt metų. Taigi kas yra atsakingi? Žinoma, buvusieji.
Tuo metu vaikai pradėtų siųsti jiems į urvą nugabentų kotletų nuotraukas ir mūsų socialiniam tinklui suvis išmuštų paskutinius kamščius. Žaibiškai susiorganizuotų gero linkintys verslininkai, bet jie greitai prisimintų, kaip paskutinį kartą juos tarkavo priekaištais ir veterinarinėmis patikromis, o ko jūs čia lendate, o ko jums čia reikia?
Savaime suprantama, dalyvaujantys gelbėjimo operacijoje būtų apkaltinti kaip pigiausiu būdu besidarantys sau „piarą“. Dabar viskas, ką padarytum, yra „piaras“. Skaitai knygas? „Piariniesi“, kad atseit esi protingas. Klausausi simfonijų? Irgi „piariniesi“, kad klausą turi. Sportuoji? „Piarini“ sportinės avalynės gamintojus.
O kai vaikai ilgiau užsiliktų urve, būtinai atsirastų kas nors, kas apkaltintų likusiuosius dar vienos emigracijos skatinimu. Šįsyk – į urvus, kur gyventi vis tiek oriau nei šiandienos genocide.
Dėkuidie, tai tik abejotinos kokybės bandymas pajuokauti nejuokaujamais dalykais. Taip niekuomet pas mus neatsitiktų. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, kai reikalas prispaudžia, mes ir susitelkiame, ir viską nuveikiame žaibiškai. O aukščiau aprašytos nesąmonės įmanomos tik tada, kai galime sau leisti prabangą laužyti ietis dėl menkniekių. Žodžiu, esame kaip visos tautos, ne blogesni ir ne geresni.
O antra, paklausit. Taigi Tailande viskas nutiko futbolo komandai. Kur jau čia tokia retenybė mūsų krašte. Mūsiškė netgi Šri Lankoje savo vartus išsaugojo sausus ir į tokią keblią padėtį tikrai nepakliūtų.
