Vėliau už šnipinėjimą Lietuvai E.Mataitis buvo nuteistas ir šiuo metu kali Rusijos kalėjime.
Nuo to laiko vyro šeima siekia, kad jis būtų grąžintas į Lietuvą, kur auga jo nepilnamečiai vaikai. Tačiau kol kas – jokių prošvaisčių. Rusija į prašymus nereaguoja, o Lietuvos institucijos nusimeta atsakomybę.
„Ar kas nors pabandė pasiaiškinti? Nemanau. Bent jau mano oficialiomis žiniomis, iš Lietuvos vienintelis siųstas prašymas buvo 2016 m. Daugiau nieko“, – teigia E.Mataičio sesuo Jolanta Stonienė.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir J.Stonienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.
– Jūsų brolis jau 3 metus kali Rusijoje dėl to, kad, kaip teigia Rusijos tarnybos, šnipinėjo Lietuvai. Gal galite plačiau papasakoti, kas nutiko?
– 2015 m. birželio 24 d. mano brolis su savo žmona norėjo perduoti vaikus seneliams. Seneliai gyvena Rusijoje, tiesiog per sieną norėjo pernešti daiktus. Mano mama buvo kartu, ji Lietuvos pusėje laukė mašinoje, nes ten tiesiog turėjo perduoti daiktus, grįžti atgal ir važiuoti į Vilnių.
Tačiau tik perdavę daiktus, vaikus seneliai nusivedė, ir einant atgal link Lietuvos, staigiai privažiuoja, kaip pasakojo brolio žmona, mašinos, mano brolis yra surakinamas, guldomas ant žemės, be jokių ceremonijų, paaiškinimų jį išveda ir žmonai tiesiog lepteli: jūs sužinosit.
Ir viskas. Ir mes nieko nežinom, nei kur kreiptis, ką daryti, žmona skambina savo patėviui, nes nesupranta, kas darosi. Kartu važiuoja paskui tą automobilį, kreipiasi, kas per žmogus, kuris suėmė, bet jau nukreipkit, kokiu adresu važiuoti.
Šiaip ne taip davė adresą, nuvažiavo ten ir jai be ceremonijų pasakė: jūs irgi duosit parodymus, palaukit, čia dabar tvarkomės.
– Kas po to? Duoda parodymus, vyksta apklausos, o kaip tiksliai skamba kaltinimai, kurie buvo pareikšti jūsų broliui?
– Kaltinimai, kuriuos sužinojome iš žiniasklaidos tą pačią dieną – įtariamas šnipinėjimu Lietuvos naudai ir yra sulaikytas pagal tam tikrą straipsnį. Iš Rusijos žiniasklaidos pradiniai straipsniai, po to Lietuvos portalai, dienraščiai pradėjo rašyti. Kas ir kaip, kam jis neva dirbo – viskas labai gražiai dienraštyje.
– Paprastai kalbant, jūsų brolis – šnipas. Jis dirbo žvalgybinį darbą Lietuvos naudai Rusijos Federacijoje?
– Pagal tai, kas buvo parašyta. Aš asmeniškai to nežinau, niekas to nei patvirtina, nei paneigia.
– Kur jis dabar kali?
– Šiai dienai jau metus laiko kali Orenburge. Tai miestas, esantis prie Rusijos Federacijos ir Kazachstano sienos. Visiškoje gilumoje.
– Prieš tai jis kalėjo Lefortovo kalėjime?
– Ten jis buvo iki teismo Maskvoje.
– Ar čia tas pats Orenburgo kalėjimas, kuris vadinamas „Juoduoju delfinu“, kur yra serijiniai žudikai, maniakai ir patys sunkiausi nusikaltėliai?
– Tikrai negaliu pasakyti. Aš pati nesiteiravau ir nesidomėjau per daug. Man buvo svarbu žinoti adresą, kaip susisiekti su broliu, kaip jam perduoti laiškus, pinigėlius, maistą, siuntinius. Bet kiek su broliu teko bendrauti, ten, kaip suprantu, aukštesnės kategorijos žmonės yra kalinami – finansiniai nusikaltėliai ir panašiai.
– Kaip dabar vyksta bendravimas su broliu?
– Laiškais. Karts nuo karto leidžia pasiskambinti, susitarti dėl atvykimo, nes mes galim tik ilgiesiems pasimatymams vykti, tik kartą per ketvirtį siuntinius galime siųsti. Viskas turi būti suplanuota. Mes stengiamės 2 kartus į metus su mama nuvažiuoti.
– Brolis jums ką nors pasakoja apie šią situaciją?
– Jis visiškai konfidencialiai laiko visą informaciją. Net teismui įvykus mes negalime susipažinti su bylos medžiaga. Vienintelis dalykas, ką mes matėme, tai video, kai sakė nuosprendį. Iš jo buvo atimtas nutarimas, mes irgi negausim, nes, kaip suprantu iš advokatės, kadangi byla buvo visiškai slapta, tokiais dokumentais nesidalina.
– Bet jis galėtų jums papasakoti. Jis tikslingai to nedaro?
– Negaliu atsakyti. Aš matau, kad jis apie tai nekalba.
– Galbūt jis prigąsdintas?
– Visko gali būti. Lygiai taip pat, kai prisimenu pirmą mamos vizitą iš karto po sulaikymo. Praėjus gal 2 savaitėms jai leido Lefortone susitikti su broliu. Ji ateina į pokalbio kambarį, per stiklinį langą, jis jau sėdi su kažkokia kepuraite, nubrozdinimais. Mama dar parodo: kas čia.
Jis nieko. Eina sargybiniai, viskas filmuojama, stebima. Matyt, savos tvarkos ten. Bet vėlgi, baigėsi pokalbis, mano mama atsistoja, ją išveda, ji net nemato, ar jis luošas, kas jam yra. Ji atėjo – jis sėdėjo, ji išėjo – jis sėdėjo.
Įvertinti negali. O po to kažkodėl išeina straipsniai, kad mano mama pati patenkinta laikymo sąlygomis.
– Nusikaltimas, kuriuo kaltinamas jūsų brolis, šnipinėjimas kitai valstybei, tokioje šalyje, kaip Rusija, yra labai rimtas nusikaltimas.
– Kaip suprantu pagal tą straipsnį, taip.
– Jolanta, ko jūs, šeima siekiate? Jūs ne pirmą sykį viešai kalbate apie šią situaciją.
– Jau treti metai eina, o jis kalės 13 metų ir dar tikriausiai mažiausiai metus lygtinai, reiškia, iš šalies negalės išvažiuoti. Mūsų tikslas yra kaip įmanoma greičiau sugrąžinti brolį namo. Mes bandėm teisiniais aspektais, kaip Lietuva, kaip teisinė valstybė, ar gali pasiūlyti kažkokią alternatyvą.
Mes turime susitarimą tarp Rusijos Federacijos ir Lietuvos, kad kalintys Rusijos Federacijoje galėtų atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvoje. Aš 2016 m. su viceministru Teisingumo ministerijoje esu susitikusi, mes kalbėjome, ką galima padaryti.
Jie mūsų šeimos prašymu siuntė užklausą į Rusijos Federaciją, bet mane iš karto nuteikė, kad praktikoje tai neveikia. Rusija neatako. Negana to, kad Rusija neatsako, pasirodo, ir Lietuva ne visada atsako. Mes turime tam tikrą susitarimą, kuris neveikia.
Sužinojus informaciją, kad taip yra, bandėm su Vytauto Eidukaičio pagalba sukurti kažkokį planą, nes matome, kad iš valstybės institucijų nėra siūlomų alternatyvų. O lygiai taip mes viešumoje matome du Estijos piliečius, grąžintus namo. Tai reiškia, yra variantų.
– Jūs suprantate, kas turėtų įvykti? Lietuva turėtų pripažinti, kad jūsų brolis, E.Mataitis dirbo žvalgyboje Lietuvos naudai.
– Aš nežinau, kas turi būti, man niekas nepasako, kiek mes kreipėmės į visas institucijas. Man nepasako, kokia turi būti tvarka, kas turi būti pripažinta ar nepripažinta. Vienintelio dalyko ko mes, kaip šeima, siekiam, kad valdžios institucijos padarytų kažką, kas yra yra jų galios ribose.
– O ką jums sako, kai ateinate?
– Vasario mėnesį buvome susitikę su Milda Vainiute, tuometine teisingumo ministre. Mes jai pateikėme labai konkretų planą, bent jau taip, kaip mes įsivaizduojame tai galėtų įvykti, atmetus visas politikas į šoną, žiūrint humanitariniais tikslais. Realiai apkeisti du žmones, kalinčius skirtingose valstybėse.
– Lietuvoje kalintį rusą į Rusijoje kalintį lietuvį?
– Vienintelis dalykas, ką mes matome. Abu turi nepilnamečius vaikus – tiesiog grąžinti juos į šeimas. Teisingumo ministerija, kiek žinau, kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją su ta pačia užklausa – galbūt kažką suformuoti, kažkokį susitikimą.
Labai gaila, bet abi institucijos atrašė, kad arba ne jų kompetencija, arba oficialiais kanalais jie jau kreipėsi 2016 m. į Rusiją, kuri iki šiol neatsako. Man tiesiog labai liūdna girdėti tokius atsakymus, nes yra laikomasi susitarimais, kurie neveikia.
Mes jau žinom, kad jie neveikia. Man labai liūdna klausyti tokių atsakymų, kaip ne jų kompetencijos.
– Jūs einate į oficialias Lietuvos institucijas – Krašto apsaugos, Teisingumo, Užsienio reikalų ministerijas. Jie juk turėtų žinoti aplinkybes.
– Taip. Ir jie žino, jie buvo susipažinę su tuo.
– Jie pripažįsta, kad tai yra šnipas?
– Niekas nei patvirtina, nei paneigia. Aš nesitikiu, kad man kas nors ką nors pripažins. Mano tikslas nėra, kad man kažkas pripažintų, kaip yra. Mūsų šeimos tikslas yra grąžinti jį namo.
– Jūs esate minėjusi, kad Rusijos advokatas jums yra sakęs, kad jūsų brolį suėmė tam, kad apkeistų Lietuvoje kalintį Rusijos šnipą su jūsų broliu.
– Taip. Nėra įvardinęs, ką konkrečiai, bet yra įvardinęs, kad greičiausiai buvo sulaikytas mainams.
– Ką Lietuva galėtų padaryti? Suprantu, kad jūs per 3 metus pakankamai giliai išstudijavote situaciją.
– Labai sunku pasakyti. Tai nėra rutina, paruoštos procedūros, ką turėtų daryti institucijos. Man labai gaila pripažinti, kad, deja, valstybės institucijos negali mums, kaip šeimos nariams, paaiškinti, kaip yra elgiamasi tokiais atvejais, į ką reiktų kreiptis, kas yra atsakingas už šitą dalyką.
Su mama einam, ieškom atsakymų, pagrindinių atsakingų asmenų, kurie galėti padėti. Neradom dar tokių.
– Jūs sakėte, kad patys pasiūlėte planą. Koks planas galėtų būti?
– Kadangi šiai dienai turime Rusijos pilietį, kalintį Lietuvoje, kuris lygiai taip pat turi du nepilnamečius vaikus Rusijoje, kaip ir mano brolis turi čia, mūsų planas buvo atmesti visas politikas.
Aš puikiai suprantu, kokia yra situacija politinėje arenoje, bet mes siūlome visiškai atmesti tai, žiūrėti kaip į humanitarinį variantą ir galimybes, kurios, tikiu, yra. Kaimynė mūsų tai sugeba padaryti, jos politinė situacija ne ką geresnė nei Lietuvos, bet reiškia, yra kažkokie veiksmai.
Mano didelis lūkestis buvo, kad valstybinės institucijos padės ir daugiau prisiims atsakomybės. Ne man gi aiškinti ar pasakoti, kaip tai turėtų būti daroma.
– Jūsų brolis turi dvi pilietybes – Lietuvos ir Rusijos. Gal čia irgi yra problema?
– Galbūt. Bet tai, iš išorės stebint, tampa labai patogus nuėmimo į šalį instrumentas. Ar kas nors pabandė pasiaiškinti? Nemanau. Bent jau mano oficialiomis žiniomis, iš Lietuvos vienintelis siųstas prašymas buvo 2016 m. Daugiau nieko.
– Kodėl jis turi dvigubą pilietybę?
– Mano mama turi dvigubą pilietybę, mes, kaip vaikai, automatiškai taip pat gavome pilietybes.
– Kur jis gyveno iki suėmimo?
– Iki suėmimo jis gyveno Lietuvoje. Jis grįžo į Lietuvą 2008 m. Prieš tai jis tarnavo Rusijoje, išėjo į pensiją ir visą laiką norėjo grįžti į Lietuvą. Jis grįžo, atsivežė savo šeimą, kad galėtų Lietuvoje gyventi.
– Gyvenant Lietuvoje, buvo kažkokių jo išvykų į Rusiją?
– Išvykų buvo, bet tai buvo, mūsų žiniomis, susiję su mokslu. Jis studijavo logistiką Kaliningrade, nes jis norėjo persikvalifikuoti. Kaip tik 2015 m. jis baigė.
– Tai galėjo būti oficialioji versija.
– Galėjo, bet aš jums negaliu pasakyti.
– Ar jūs šeimoje visiškai neturėjote kažkokių įtarimų? Tarkime, iš žmogaus nuotaikos, veiklos, veiksmų galima pastebėti, kad gal kažkas yra kitaip, negu atrodo oficialiai? Jis važiuoja studijuoti logistikos, bet galbūt grįžta labiau susinervinęs?
– Dabar, kai atgal žiūrim, galėčiau kažką pasakyti. Tuo metu, kai visa tai vyko, visiškai ne. Studijavimas buvo visiškai natūraliai, jis grįždavo su užduotimis, namų darbais. Puikiai žinau, kad su žmona kartu anglų kalbos užduotis darydavo. Aš puikiai suprantu, kad studijavimas rusų kalba jam buvo patogiau ten.
Mokslo baigimo pažymėjimai – ten greičiau procesas atliekamas. Jis turėjo galimybių ten važiuoti. Lietuvoje jis dirbo pagal individualią veiklą, kartu su mano dėde dirbo saunų, pirčių įrengimo klausimais. Jo grafikas buvo pakankamai laisvas, niekas jo nekontroliavo ir su mokslais jis galėjo viską puikiai suderinti.
Kadangi studijavo neakivaizdžiai, jam nuvažiuoti kas kažkiek laiko porai savaičių tikrai nebuvo iššūkis. Kad tai būtų kėlę kažkokį klausimą ar įtarimą – tikrai ne.
– Iki tol, kol pradėjo studijuoti, ką jis veikė?
– Jis studijavo jūreivystę Rusijos Federacijoje, tai buvo pagrindinis mokslas. Kai išėjo į pensiją, jis iš karto grįžo į Lietuvą. Iš pradžių ieškojo darbo, žinau, dirbo apsaugos firmoje, išsilaikė visus leidimus, tame tarpe ir ginklo turėjimui. Bet jis norėjo daugiau, atsivežti šeimą.
Jis matė, kad logistika yra perspektyvi specialybė, ypač Lietuvoje, ir jis stojo, stebėdamas rinką. Aš jam padėjau ir gyvenimo aprašymą pasiruošti, jis išsivertė visus studijų dokumentus Lietuvoje, kad jie būtų pripažinti, lietuvių kalbos kategorijas išsilaikė, kurios yra reikalingos, įsidarbinant Lietuvoje. Viskam ruošėsi, kad gyventų kaip lietuvis Lietuvoje.
– Jūsų brolio šeimoje – du vaikai. Kur dabar šeima gyvena?
– Lietuvoje. Vyresnėliui yra 16, o mažyliui 8 metai.
– Ar jūs bandėte su mūsų valstybinėmis institucijomis aiškintis, kas būtų, jei jis grįžtų?
– Dar taip toli nenuėjom. Nenuėjom net iki to lygio, kad bandys sugrąžinti. Kad ir kaip ten būtų, man svarbiausia, kad jis arčiau vaikų ir šeimos būtų. Dabar nuvykti vaikams į Rusiją – be šansų.
Aš puikiai suprantu žmoną, kuri bijo. Ji buvo prigąsdinta tardymo metu. O dar, kai mes pernai metais kartu su mama skridome, tuo lėktuvu, kuris po 2 savaičių nukrito – vaikų leisti aš ir pati nebegalėčiau.
– Kur būtų arčiau šeimos?
– Bent jau jeigu grąžintų Lietuvoje atlikti bausmę. Tai vis tiek būtų Lietuvos teritorijoje. Tu gali nuvažiuoti, visas susisiekimas yra kitoks. Tu jau nebelauki ilgųjų pasimatymų, gali bent jau trumpiems nuvažiuoti.
Bendravimas yra visai kitoks. Be to, matyti, kaip tavo vaikai auga ne tik nuotraukose, bet ir realiai – tai labai daug ką reiškia.
– Kokioje stadijoje jūs dabar esate?
– Esame visiškoje nežinioje. Paskutiniai atsakymai iš Teisingumo ir Krašto apsaugos ministerijų yra tokie, kad arba tai ne jų kompetencija, arba teisiškai jie jau kreipėsi 2016 m.
Mes kreipėmės į nacionalinių žmogaus teisių institucijas. Labai džiaugiuosi, kad bent jau Seimo kontrolierių įstaiga kreipėsi, atsakė, kad ji tikrai organizuos bent jau pakartotinį susitikimą tarp ministerijos atstovų, pagrindinių Teisingumo, Krašto apsaugos, Užsienio reikalų ministerijų atstovų, kad Generalinę prokuratūrą irgi įtrauktų į susitikimą ir bent jau kažkiek atstovautų interesus.
Nes kaip piliečio interesus konstitucinė valstybė turėtų atstovauti – deja.
– Kaip jūs pati aiškinate, kad nieko nevyksta? Kodėl atsimušinėjama nuo atsakomybės?
– Nežinau, kodėl.
– Kiek čia politikos?
– Manau, kad čia daugiausia politikos yra arba kažkokių interesų. Arba dar blogiau – kad tik nebūtų taip, kad kažkam būtų neparanku, kad mano brolis grįžtų, jeigu jis tikrai yra dirbęs Lietuvai, kad kažkas išaiškėtų.
Aš labai tikiuosi, kad tai ne tie reikalai. Neoficialiomis žiniomis, bent jau mūsų atstovui V.Eidukaičiui buvo pasakyta, kad priimtas politinis sprendimas jo negrąžinti. Vėlgi, tai nėra oficialu, raštiška. Man labai gaila, kad oficialiai rašoma, kad institucijos, kurių kompetencija tai turėtų būti, atrašo, kad tai ne jų kompetencija.
„Vasara tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 16.30 val. ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
