Kai liepos 6-osios vakarą po visą pasaulį išsibarstę lietuviai traukė „Tautišką giesmę“, vienybės jausmas turbūt plūstelėjo į daugelio tautiečių krūtines.
Dainų šventės dienomis Vilnius irgi buvo šventiškas. Bet, kaip sakoma, be kailio liksi, o visiems lietuviams neįtiksi. Net ir UNESCO pripažinta žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru mūsų Dainų švenčių tradicija kai kam – tik kaimiška atgyvena, skatinanti šaipytis, kad Vingio parką puošė „tautinės kelnaitės“, nes trispalvę simbolizuojantis ekranas buvo trikampis.
Aišku, gyvename laisvoje šalyje, kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę. Tik ar dera niekinti kitaip manančius?
Itin piktai reaguota ir į šventės dalyvių maitinimo nesklandumus, nors į socialinius tinklus įkeltos patiekalų nuotraukos nežadino apetito.
Kita vertus, maisto kokybę tikrinusios tarnybos nenustatė esminių pažeidimų, niekas neapsinuodijo. Tad gal teisus premjeras S.Skvernelis, paraginęs elgtis nelietuviškai ir džiaugtis švente, o nesklandumus aiškintis jai pasibaigus.
Negalima nepastebėti, jog triukšmas dėl šventės dalyvių maitinimo tuoj pat buvo panaudotas politinei savireklamai, – sostinės meras liberalas R.Šimašius puolė gelbėti neva alkstančių dainininkų bei šokėjų ir kreipėsi į verslo įmones prašydamas skubiai pamaitinti pirmiausia vaikus.
Gera žinia, kad jau per porą valandų po tokios akcijos paskelbimo atsiliepė daugiau kaip dešimt prekybos ir maitinimo įmonių.
Tai rodo, kad įmanoma puikiai pamaitinti ir dešimtis tūkstančių į sostinę sugužėjusių žmonių.
Tik nežinia, kiek iš tiesų R.Šimašiaus pašauktas verslas padėjo, nes ši akcija nebuvo parengta, neaišku, ar iš viso reikėjo tokios pagalbos.
Matyt, realiai Vilniaus merui pasisekė tik šiek tiek atkreipti į save dėmesį ir kartu dar įgelti už Dainų šventę atsakingai centrinei valdžiai, su kuria jo santykiai gana įtempti.
Suprantama, ateityje reikėtų atidžiau organizuoti maitinimo konkursus ar gal net eiti kitu, civilizuotesniu, keliu – skirti maisto pinigus šventės dalyviams ir leisti jiems patiems rinktis, kur ir ką valgyti.
Juk Vilniuje daugybė maitinimo įstaigų, iš anksto pasirengusių lankytojų antplūdžiui, jos sugebėtų pavalgydinti ir tūkstančius klientų. Gal vaikai prisikirstų per daug ledų ar saldumynų, bet užtat neliktų šešėlių dėl galbūt neskaidrių maitinimo paslaugų pirkimų.
R.Šimašiui ši šventė suteikė pretekstą užtvoti neva net vaikų nesugebančiai dorai pamaitinti Lietuvos valdžiai, o Kaunas gavo progą nušluostyti nosį sostinės merui. Laikinoji sostinė Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse iškilmingai priglaudė iš Vilniaus ištremtą Vytį – „Laisvės kario“ paminklą, kurį buvo norima pastatyti Lukiškių aikštėje.
Jau ir metai sueis, kai Lietuva suskaldyta į dvi karo stovyklas dėl to, kas turi iškilti Lukiškių aikštėje – Vytis ar partizanų bunkeris.
Vilniaus meras neslėpė priešiškumo Vyčiui.
Visuomenės apklausoje šis paminklas per plauką lyg ir pralaimėjo bunkerio projektui, bet tai nesutaikė nei žmonių, nei politikų, o Kaunas be jokių didesnių ginčų įkurdino Vytį simbolizuojantį „Laisvės karį“ prie pilies.
Tiesa, Vilnius tarsi atsigriebė varžybose su Kaunu, kai liepos 6-ąją buvo surengtos Valdovų rūmų atkūrimo pabaigtuvių iškilmės, – lankytojams duris atvėrė antroji pastato dalis, kurioje įsikūrė biblioteka, Lietuvos valdovų lobynas, atidarytos dvi tarptautinės parodos.
Bet ir naujų kultūros erdvių atvėrimas sostinėje sutinkamas prieštaringai – vienus džiugina, o kitus piktina.
Galima svarstyti, ar buvo tikslinga daugiau kaip 100 mln. eurų skirti dar prieš du šimtmečius nugriautam pastatui atkurti, tačiau nebent aklas dabar nemato, kad Valdovų rūmai tapo vienu populiariausių šalies muziejų, nuolat rengiančiu parodas, užsiimančiu švietėjiška veikla.
Kaip savęs sureikšminimas atrodo pasigirdę kai kurių kultūrininkų šauksmai, kad jie niekada nė už ką ir kojos nekels į jiems pasibaisėjimą keliančius Valdovų rūmus.
Toks visuomenės susipriešinimas tapo rimta Lietuvos liga, trukdančia spręsti bet kurią šalies problemą.
Naujausias pavyzdys – ginčai dėl dvigubą pilietybę įteisinančio referendumo.
Šiuo metu Vilniuje posėdžiaujantis Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimas nerimauja, kad nepavyks surinkti Konstitucijos pataisai būtino balsų skaičiaus, o referendumo sąlygas lengvinantis įstatymas pakibęs ore, nes net patys parlamentarai abejoja, ar jų palaimintas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai.
Seimas ketina jau rudenį dėl to kreiptis į Konstitucinį teismą.
Neaišku, koks bus jo sprendimas, bet galima prognozuoti, kad ginčų karuselė nebus sustabdyta.
Beje, Lietuvoje nėra vienos nuomonės ir dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Natūralu – demokratija.
Kirba šventvagiška mintis: ar tik neatgyveno V.Kudirkos parašyti žodžiai „vienybė težydi“?
