Pagaliau pavadinimas gali būti ir nelabai sėkmingas, visko pasitaiko, gaila šiek tiek tauraus ir protingo gyvūno bebro, tačiau panagrinėkime komentaro tekstą. Gal ten rasime kokių nors politologinės analizės apraiškų ar rimtesnių argumentų?
Visuomet tokius įdėmiai perskaitau, mėginu daryti išvadas ar pagilinti savo žinias. Tačiau šiuo atveju, jokių argumentų nerandu, ten tiesiog kažkodėl tik įnirtingai klijuojamos etiketės. O LSDDP programos mus kritikuojantis profesorius ir jau iš anksto žinantis, kad ji nešiuolaikiška ir nesocialdemokratiška, panašu, nė neskaitė...
O ir kam? Daug paprasčiau ir labai „politologiška” pakartoti pabodusias ir banalokas klišes apie nomenklatūros, kurios seniai nėra, amžiną suokalbį.
Taip pat neišvengiamai eilinį kartą apkaltinti nepasotinamu valdžios troškimu ir net išvadinti „Anoniminiu valdžios maniakų klubu”, nors nesuprasi prie ko čia anonimiškumas, jei mes veikiame viešai ir nesislėpdami...
Įdomu tai, kad šiuo atveju, net politologijos profesoriui kažkodėl neįkandama yra aksioma, jog partijos ir yra valdžios siekiančios institucijos, ir jokių kitų svertų savo programai realizuoti neturi. Aišku, galima pabūti opozicijoje, viską kritikuoti ir ruoštis kitiems rinkimams. Tačiau siekis galų gale vis tiek tas pats – ankščiau ar vėliau valdžia.
Atrodo, jog T. Janeliūną tiesiog netenkina, nes vargiai ar jam rūpi kairiųjų ateitis, jog mes, socialdemokratų darbo partija, įkūrę rimtą politinę jėgą, apie ką byloja ir pirmieji reitingai, ir taip sutvirtinę valdančiąją koaliciją, neleidome sužlugdyti dabartinės Vyriausybės bei tuo atverti kelią į valdžią jos „visiškai netrokštantiems” konservatoriams su G. Landsbergiu priešakyje. Todėl vietoj argumentų naudojamos etiketes.
Ar diskusija tarp partijų ir tarpusavyje, pavyzdžiui, yra kokios nors „peštynės”, kaip teigia T. Janeliūnas? Mano požiūriu tai – būtinas demokratijos atributas. Tiesa, pavyzdžiui, kaimyninėje Baltarusijoje to nėra, kaip ir kitose nedemokratiškose valstybėse – ten niekas „nesipeša”, bet nepatikėsiu, kad politologijos profesoriui tai – sektinas pavyzdys.
Jokia diskusija nemenkina partijų autoriteto, kaip teigia politologas, priešingai tik sutvirtina, skatina politinę mintį. Menkina politologai, kažkodėl tapę propagandininkais, kurie diskusijas leidžia sau vadinti „peštynėmis”.
Apie šiuolaikinę socialdemokratiją, kurios mes, socialdemokratų darbo partija ne tik neišmanome, bet ir beveik neturime teisės apie ją galvoti, dar juokingiau. Nelabai yra dėl ko polemizuoti. Priminsiu tik, jog šių eilučių autoriui teko susitikti kone su visais pagrindiniais Europos socialistų ir socialdemokratų lyderiais asmeniškai. Pradedant T. Blairu, J. Stoltenbergu, M. Šulcu, F. Hollandu, G. Perssonu, S. Liovenu, baigiant A. Kvasnievskiu ir daugeliu kitų.
Suprantama ir girdėti jų apmąstymus apie šiuolaikinę socialdemokratiją ir jos iššūkius iš pirmų lūpų. Beje, kai kurie, pavyzdžiui, J. Stoltenbergas, (dabartinis NATO generalinis sekretorius) man būnant pirmininku, dalyvavo ir LSDP suvažiavimuose, M. Šulcas net savo asmeniniu dalyvavimu remdavo mus rinkimų metu.
Lietuvos socialdemokratų darbo partija jau kreipėsi į Europos socialistų partiją, kuriai vadovauja šiuo metu S. Staniševas, buvęs Bulgarijos premjeras, kurį taip pat gerai pažįstu, dėl narystės. Būtent jie, Europos socialistai, o ne kažkodėl į dešinę išimtinai nukrypę politologai, nuspręs apie mūsų, LSDDP, programą bei jos tinkamumą narystei.
Švaistytis ir klijuoti etiketes lig šiol buvo žemiausio lygio propagandininkų bei kai kurių panašių politikų užsiėmimas. T. Janeliūnas, panašu, į šį būrį įsijungė, ne tik sėkmingai debiutuodamas, bet ir gerokai nuleisdamas politologijos kartelę žemyn. Jei jam atrodo, kad tai – pasiekimas, tuomet, anot Umberto Eco „palikime kiekvienam jo iliuzijas”.
Pabaigoje kirbėjo mintis atsilyginti „politologijos profesoriui” ir išvadinti jį akiniuočiu. Bet pagalvojau, jog pats akinius nešioju, o ir nelabai originalu. Be to profesorius mano politinę patirtį pavadino „didžiuliu politiniu kapitalu”, todėl tenka iš dėkingumo šiek tiek suvaldyti emocijas.
