Šiais laikais jau tik retam Lietuvos žmogui reikia šauktis vaikų pagalbos nuimant derlių, nes ir žemės ūkyje labai nedidelis procentas populiacijos bedirba, o ir tiems daugiau padeda modernūs kombainai su oro vėsinimo sistemomis bei išmaniais prietaisais.
Tačiau jei jau prakalbome apie atostogas ir derlių, kodėl nepasvajoti apie tai, ką du mėnesius tarp pavasario ir rudens sesijų turėtų veikti Seimo nariai, o ypač tie, kurie kilę iš valstiečių ir žaliųjų.
Būtų visai smagu juos privaloma tvarka pašaukti į derliaus ėmimo žygį. Netgi tuos, kurie vadindamiesi valstiečiais mano, kad varškė yra gaminama iš varškėčių, nes jų vienintelis kontaktas su žemės ūkio produkcija įvyksta Seimo bufete.
Pristatyti prie javapjūtės jie mažiau turėtų laiko tampytis po miestų ar miestelių šventes, kurių, pavyzdžiui, apsčiai užderėjo praėjusį savaitgalį. Ir neturėtų kada laipioti ant pakylų, traukti iš kišenės sulamdyto popieriuko ir drožti stebėtino pilkumo kalbų.
Lietuviškos šermenys pasižymi išskirtinio griežtumo valgiaraščiu, kur visuomet bus mišrainės, jūrų lydekos tešloje ir pikantiškos silkės, o miestelio šventėje būtinai privalo būti pripučiama čiuožykla vaikams, palapinė, kurioje kepami šašlykai, taip pat turi pakalbėti Seimo narys.
Dėl čiuožyklos vaikams ar šašlykų priekaištų sunku rasti, yra kam patinka, tačiau sugalvoti nuobodesnį atrakcioną už Seimo narį sunkiai įmanoma. Todėl tikrai tegul jis verčiau verčia ražienas ir kelia BVP.
Tai darydamas jis arba ji turės laiko apmąstyti visas devynias galybes komisijų, kurių pristeigė per praėjusią kadenciją, ir paklausti gamtos, ar tikrai jų tiek reikėjo.
Netgi labiausiai neišsilavinęs gandras jiems paaiškintų, kad parlamentinė kontrolė neturi nieko bendra su sąskaitų suvedinėjimu, o tuo labiau velniai žino kiek metų senumo dulkių kilojimu.
Bet gandras tuo ir skiriasi nuo žmogaus, kad nesiveržia į Kultūros komiteto pirmininko postą.
Prisilietęs prie gamtos Seimo narys gal pasisemtų ir įkvėpimo savo siūlomiems įstatymų projektams. Arba bent jau pagarbos pamatiniam visatos principui – jeigu veikia, nekišk nagų. Ir grįžęs atgal į savo valdišką akvariumą mažiau stengtųsi viršyti nekokybiškų įstatymų projektų skaičiaus rekordą.
Pūslėtomis rankomis braukdamas grūdą jis gal mažiau niūniuotų savo ligšiolinę dainelę apie „juos“ ir „mus“, nes, būkim atviri, jau greitai bus pora metų, kai valdančioji dauguma dažniausiai paslapčia, o kartais ir visai atvirai bruka klasių kovos naratyvą. Ir pati nepastebės, kaip netrukus nuo žodžio „ištirti“ prieis prie žodžio „išbuožinti“.
Įdomiausia, jog aršiausiai klasių kovos mantrą kartoja tie, kuriuos reikėtų tirti pirmiausia. Antra vertus, čia nėra nieko nauja, visi tokie socialiniai pabangavimai prasidėdavo kilniais šūkiais, o baigdavosi elementariu resursų ir įtakos perdalijimu.
Dar įstabesnė svajonė būtų tokia, kurios net balsiai ištarti nesinori, kad tik jos nenubaidytum. Kad tokių žemės ūkio atostogų išėjęs Seimo narys taip pamiltų šią laikiną bausmę, jog net nebenorėtų grįžti atgal į rudens sesiją.
Tik įsivaizduokit, ne du, o, pavyzdžiui, net trys, o gal net keturi mėnesiai be tų rietenų, komisijų, skandalų, komitetų, pataisų, plenarinių ir viso kito, nuo ko pradeda skaudėti galvą vien tai įsivaizdavus atostogų metu.
Galima net lažintis, kad tokias užsitęsusias Seimo atostogas pastebėtų tik jo narių šeimos, kurioms jos gerokai prailgtų.
