Nors JAV prezidentas D.Trumpas tviteryje ir vėl pasipiktino, kiti aukšti šios valstybės pareigūnai neskubėjo smerkti Briuselio.
Mat kištis į svetimą jurisdikciją pirmiausia nėra priimtina, antra, konkurencijos sritį reglamentuojantys teisės aktai abiejuose žemynuose toli gražu nėra vienodi.
Amerikiečiai ne pirmąkart įkliūva į tokius spąstus Europos Sąjungoje, ir beveik visuomet tai ištinka informacinių technologijų kompanijas – pradedant „Intel“, „Microsoft“ ir baigiant „Google“. Dar verta paminėti, kad „Apple“ gavo Europos Komisijos nurodymą sumokėti Airijai 15 mlrd. eurų, nors ir ne už konkurencijos pažeidimus, o už neteisėtai gautas mokesčių lengvatas.
JAV kompanijos mėgina savo tiesą įrodyti teisme, nors nei vienai, nei kitai EK paskirtos baudos nėra tokios, kurios iš esmės paveiktų bendrovių rezultatus, ir jau tikrai ne mirtinos.
Kiek kitokia padėtis kartais susiklosto Lietuvoje. Čionykštė Konkurencijos taryba mėgsta pasigirti, kad kiekvienas jai skirtas euras valstybei duoda dešimt eurų naudos. Tačiau ar visais atvejais tai pasiteisina?
Nuo 2012 metų gerokai sugriežtinus baudas už Konkurencijos įstatymo pažeidimus jas skirianti institucija ėmė darbuotis iš peties – tik, atrodo, ne visuomet laikydamasi protingumo kriterijų.
Antai dar 2015-aisiais skambiai buvo ištrimituota, jog „Vilniaus energija“ ir bendrovė „Bionovus“ sudarė kartelį – atseit šilumininkai biokurą pirko tik iš šios įmonės ir valstybei padarė milžinišką žalą.
Bendrovei „Vilniaus energija“ buvo skirta 19 mln. eurų bauda, o kur kas mažesnei „Bionovus“ – per 3,5 mln. eurų. Daugiausia, kiek numatyta įstatyme. Pastarajai įmonei, anot jos atstovų, nuo tada atėjo liūdni laikai – sužinoję apie paskirtą nuobaudą ne tik bankai atsisakė tartis dėl paskolų, bet nugarą atsuko ir išperkamosios nuomos kompanijos. Šios įmonės dabar Lietuvos verslo žemėlapyje nebeliko – jos teises ir pareigas perėmė Estijos „First Opportunity“.
Vis dėlto nė vienai įmonei baudų mokėti neteko – šįmet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad atlikdama tyrimą Konkurencijos taryba vadovavosi visiškai neaiškiomis procedūromis.
Dabar viskas vėl konkurencijos prievaizdų rankose – arba į tai numoti ranka, arba pradėti tyrimą pagal sąžiningas taisykles. Tik kol kas neaišku, ar tokiu atveju pavyks nustatyti kokį nors pažeidimą.
Įdomiai susiklostė ir prekybos tinklo „Maxima LT“ ir šaldytų pusgaminių gamybos bendrovės „Mantinga“ kartelio, apie kurį išskalambyta 2014-ųjų gruodį, istorija.
Tuomet Konkurencijos taryba šioms įmonėms irgi įsūdė kone maksimalias baudas: prekybininkams – 58,3 mln. litų (16,88 mln. eurų), gamintojams – 15,3 mln. litų (4,43 mln. eurų).
Kaltininkams nepavyko paneigti draudžiamų susitarimų, tad išeitų, kad prievaizdų sprendimas buvo teisingas ir adekvatus? Neskubėkime daryti tokių išvadų. „Maxima LT“ galiausiai atsipirko šiek tiek mažesne 13,666 mln. eurų bauda, o „Mantingai“ po teismų maratono ją pavyko sumažinti daugiau nei perpus – iki 2,15 mln. eurų.
Tiesa, iš pradžių buvo pasklidę svarstymų, kad paskirta bauda šiai įmonei gali tapti labai skausmingu smūgiu.
Tačiau, skirtingai nei „Bionovus“, ji atsilaikė, nors lengva nebuvo.
„Mums dar nieko – mes turime pinigų. Jei neturėtume, būtų labai blogai“, – neseniai pasakojo Panevėžio statybos tresto (PST) vadovas D.Gesevičius, paklaustas, ar įmonei paskirta bauda, dėl kurios vyksta ginčai teismuose, neturėjo įtakos derantis su bankais ar partneriais.
Mat PST buvo skirta 8,51 mln. eurų, o kitai statybos kompanijai – „Irdaivai“ – 3,69 mln. eurų bauda už tai, kad jos, sudarydamos jungtinės veiklos sutartis, neva pažeidė konkurenciją, nes galėjo dalyvauti konkursuose atskirai. Kol kas pirmosios instancijos teismas įmonių pretenzijų nepatenkino, tačiau jos pasiryžusios bylinėtis toliau.
Šiuo atveju lieka didelė intriga, kaip Konkurencijos taryba sugebės įrodyti, kad ir savo jėgomis kuri nors bendrovė galėjo pastatyti ar nutinkuoti namą, tačiau kažkodėl susivienijo su konkurentu. Tokia kebeknė kol kas nesuprantama net žinomiems teisininkams.
Savo ruožtu statybų, kelių tiesimo arba kitų sričių, kuriose dažnai sudaromos jungtinės veiklos sutartys, bendrovės vienydamos pajėgas gali jaustis kaip ant parako statinės. O kas bus, jeigu staiga užklups Konkurencijos taryba ir nubaus, nors įstatymai tokį dalyvavimo konkursuose modelį ir leidžia? Galbūt ir įrodysi per kelerius metus savo tiesą, tik ar išliksi tiek laiko bylinėdamasis.
Beje, didžiausią baudą mūsiškiai prievaizdai yra paskyrę Rusijos koncernui „Gazprom“ – daugiau nei 35 mln. eurų. Visi teismai laimėti, o pinigų vis tiek nėra.
Žinoma, sąžininga konkurencija yra kiekvienos sveikos ekonomikos pamatas. Todėl nemenką darbą atliekanti Konkurencijos taryba galbūt netgi verta didesnio finansavimo.
Tačiau kai kurie prievaizdų sprendimai prasilenkia su paprasčiausia gyvenimiška logika – kam žudyti sveikas įmones, kurios pirmąkart įtariamos padariusios nusižengimą, skiriant joms didžiausias leistinas baudas?
