Naujoves pasiūliusi Vidaus reikalų ministerija (VRM) aiškino, kad valstybės tarnyba taps efektyvesnė, nes sumažės tarnautojų, o sutaupytas lėšas skyrus darbuotojų atlyginimams didinti mažės biurokratizmo, gerės gyventojų aptarnavimas.
Bet ne valstybės tarnybos mažinimas skelbtas šios pertvarkos tikslu. Tai esą tik priemonė, padėsianti siekti darbo kokybės.
Vis dėlto vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas pernai labiausiai pabrėžė, kad valstybės tarnautojų skaičius sumažės daugiau nei dvigubai – nuo 52,6 tūkst. iki maždaug 20 tūkstančių.
Tačiau jau vien tarnautojų skaičiai atrodo gana mįslingai. Valstybės tarnybos departamento duomenimis, dabar yra apie 29 tūkst. valstybės tarnautojų ir dar per 20 tūkst. statutinių pareigūnų. Bet pastarųjų teisinę padėtį reguliuoja kiti įstatymai, jie nėra šios pertvarkos taikinys.
Matyt, tikimasi iki 20 tūkst. sumažinti valstybės tarnautojo statusą turinčių žmonių skaičių, o dalis darbuotojų dirbs pagal darbo sutartis ir jiems nebus taikomi Valstybės tarnybos įstatymai.
Tuomet kuklesnis valdininkų skaičius nebūtinai rodys, kad realiai įstaigose tiek ir sumažėjo darbuotojų.
Valstybės tarnautojais bus laikomi tik viešojo administravimo funkcijas vykdantys ar padedantys vykdyti darbuotojai, o įvairius įstaigų ūkinius ir techninius darbus atliekantys asmenys dirbs pagal įprastas Darbo kodeksu reguliuojamas sutartis.
Nepaisant to, išlieka prieštaringai vertinamos valdininkų privilegijos ir jos kelia daugiausia ginčų. Čia ir peršasi palyginimas su iki pusės pripilta stikline, kuri vieniems atrodo beveik pilna, kitiems – beveik tuščia.
Valdininkams atrodo, kad jų darbas atlyginamas neleistinai prastai, per 2009 metų krizę sumažinti atlyginimai iki šiol neatkurti, o infliacija dar gerokai sumenkino uždarbio vertę.
Todėl ne lengvatomis, o socialinėmis garantijomis vadinamos didesnės, nei numato Darbo kodeksas, teisės esą būtinos pritraukiant į valstybės tarnybą kvalifikuotų darbuotojų, konkuruojant dėl jų su verslu.
Tarnautojų profesinė sąjunga nerimauja, kad jų socialinės garantijos sumažės, ir piktinasi, kad jai nebuvo atstovaujama reformą rengusioje darbo grupėje.
O atlyginimų didinimas mažinant darbuotojų skaičių laikomas nepriimtinu todėl, kad likusiems valdininkams paliekamas ankstesnis pažymų, ataskaitų, kitokių dokumentų tvarkymo kiekis ir etatinio darbo krūvis esą išaugs.
Priešingai mano kai kurie darbo rinkos ekspertai. Jų nuomone, valdininkams turėtų būti taikomos Darbo kodekso normos ir jokių specialių socialinių garantijų nereikia, nes tai nepateisinamos vienai darbuotojų grupei tenkančios privilegijos.
Bene labiausiai akis bado valdininkams išsaugoma teisė į ilgesnes, nei numato Darbo kodeksas, atostogas ir priedai prie algos už darbo stažo metus.
Visiems dirbantiesiems numatytos 20 darbo dienų kasmetės atostogos, o valstybės tarnautojams – 22 dienos. Jiems už kiekvienus penkerius darbo valstybės tarnyboje metus dar bus suteikiamos trys papildomos atostogų dienos – taigi iš viso atostogauti bus galima net iki 37 dienų.
Tuo metu pagal Darbo kodekso normas dirbantiems asmenims 3 papildomos atostogų dienos priklauso tiktai išdirbus toje pačioje darbovietėje 10 metų ir dar po vieną dieną gali būti pridedama už kiekvienus kitus 5 darbo metus.
Negana to, įstatymai numato, kad valdininkams už kiekvienus darbo stažo metus turi būti prie algos pridedamas 1 proc. jos dydžio priedas, taigi dirbus, tarkime, 25 metus, prisidės ketvirtadalis atlyginimo.
Nors valstybės tarnyba turėtų būti patraukli ir aukštos kvalifikacijos specialistams, kyla abejonių, ar socialiai teisingas yra viliojimas ilgesnėmis atostogomis, kitokiomis privilegijomis.
Žadėta, kad po pertvarkos valdininkams už darbą bus atlyginama skaidriau, mažiau skiriama visokių priemokų ir priedų, bet jų sistema išsaugoma.
Tiesa, atsisakyta algoms įtakos turėjusių kvalifikacinių klasių, bet lieka visos kitos priemokos – už pavadavimą, papildomą darbą, viršvalandinį darbą, budėjimą, kitokios.
Naujovė – nustatant tarnautojo pareiginę algą jo vadovas turės teisę parinkti jam taikomą koeficientą, kitaip sakant, galės nuspręsti, kiek jam mokėti einant tas pačias pareigas.
Tai irgi vertinama prieštaringai, nes nėra garantijų, kad viršininkai didesniais algų koeficientais nepamalonins tik jiems lojalių pavaldinių ar pataikūnų.
Gal kiek mažiau abejonių kelia numatoma valdininkų pareiga asmeniškai atlyginti jų sprendimais padarytą žalą.
Tai turėtų skatinti juos dirbti atsakingiau.
Kita vertus, kyla pavojus, kad valdininkai tiesiog kratysis atsakomybės sudėtingesniais atvejais ir mėtys vieni kitiems sprendimų priėmimą tarsi karštą bulvę.
Žodžiu, valstybės tarnybos efektyvumą ir po pertvarkos lems ne tiek įsigaliojusios naujos teisės normos, kiek konkreti jų taikymo praktika.
