Jis sako, kad tą pareigą pajuto daryti bene prieš dešimt metų.
Rado prasmingus žodžius
Pasak jo, jau sutvarkytos ne vienos tremtinių kapinės Buriatijoje, Sibire.
„Prieš porą metų Ilkos kaimo kapinėse net atkurti autentiški tremtinių statyti metaliniai kryžiai. Šiose kapinėse radau ant vieno paminklų iškaltus prasmingus žodžius: „Praeivi, kas tu – aš buvau, kas aš – tu būsi. Nepamiršk.“
Šiose kapinaitėse nuo 1948 iki 1958-ųjų amžinojo poilsio atgulė 106 ištremti lietuviai. Jie dažniausiai mirė nuo išsekimo ar ligų. Beje, džiugina faktas, kad įkvėpti lietuvių darbais, artimųjų atminimu labiau ėmė rūpintis ir vietos gyventojai“, – pasakojo apie savo gyvenimo misiją ponas Bernardas, neseniai apsilankęs Panevėžio krašte ir susitikęs Bistrampolio dvare su kunigu Rimantu Gudeliu. Jis yra vienas iš Lietuvių tremtinių kapų tvarkymo projekto vadovu.
Tremtyje jau 70 metų
Lietuvą B. Razgus buvo priverstas palikti 1948 metų gegužės 22 dieną, kai jam buvo vos septyneri. Jo šeima – tėvas, motina ir du broliukai – ešelonu išvežti į tremtį. Taip B. Razgus atsidūrė Buriatijoje, besiribojančioje su Mongolija.
„Į Buriatijos teritoriją buvo atgabenta daugiau nei 4 000 lietuvių, tarp kurių buvo ir senelių, ir vaikų. Šeimos atvežtos su kūdikiais. Nebuvo nei kur gyventi, nei ko valgyti. 18 kvadratinių metrų patalpoje buvo apgyvendinama po 27 žmones. Pirmą žiemą gyvenome arklidėje“, – pasakojo tremtinys, o pasiteiravus, kodėl negrįžo į Lietuvą su šeima, paaiškino:
„Tai jau kita istorija, kuri nėra tokia reikšminga, kaip lietuvių kapų tvarkymo misija. Man neblogai sekėsi. Baigiau mokslus, sukūriau šeimą. Be to, ir pareigas rimtas turėjau – buvau Buriatijos vyriausybės narys. Kone ministrui buvau prilygintas. Į Lietuvą grįžo mano dukra. Be to, ir broliai čia gyvena“, – pasakojo šeimos istoriją B. Razgus.
Turi svarbią misiją
Anot tremtinio labai svarbu, kad Sibire gyvenantys tremtiniai, jų palikuonys išliktų lietuviais, nepamirštų, kur raizgosi jų šaknys.
„Didžiausias noras – sutvarkyti lietuvių tremtinių kapus, kurių Buriatijoje daugiau nei 600 keliose dešimtyse kapinių. Kai atvažiuoju į Lietuvą, matau, kaip lietuviai rimtai ir atsakingai prižiūri savo artimųjų kapus. Pavyzdžiui, mano prosenelis ir prosenelė mirė XX amžiaus pradžioje, o jų kapai išlaikyti iki šiol. Buriatijoje daugiau nei 600 lietuvių kapų.
2007 metais buvau Ilkos kapinėse. Jos – pačios didžiausios lietuvių kapinės Buriatijoje, ten palaidota daugiau nei 100 lietuvių. Nuo to laiko pasiryžau, kad reikia žūtbūt sutvarkyti lietuvių tremtinių kapus, o tvarkyti pradėjome 2007 metais. Kreipėmės į tremtinį, rašytoją Rimvydą Racėną. Pirmus metus jis šiek tiek lėšų skyrė, vietiniai gyventojai padėjo“, – prisiminimais dalijosi B. Razgus.
Nori pabaigti pradėtus darbus
Jis priduria, kad, nors apie Lietuvą kasdien galvoja, iš Buriatijos išvykti negali.
„Esu reikalingas vietos lietuviams. Reikia pabaigti darbus, kuriuos pradėjome. Jei išvažiuočiau, nebūtų kam juos baigti, sutvarkyti kapų, išmokyti lietuvių kalbos“, – apie savo misiją kalbėjo B. Razgus ir pasidžiaugė, kad lietuvių kapavietėms daugiau lėšų tvarkyti skiriama iš Lietuvos fondų:
„Be to, iniciatyvą remia įvairios įmonės, pavieniai asmenys. Lietuvoje labai padeda kunigas R. Gudelis. Surinktus pinigus organizatoriai naudoja medžiagoms, transportui, visa kita atliekama visuomeniniais pagrindais – neatlygintinai. Pagal naujausius statistikos duomenis, Buriatijoje lietuviais save vadina 243 gyventojai.“
Turi savo nuomonę
Iniciatyvus lietuviškų kapų tvarkytojas turi savo nuomonę apie Lietuvoje organizuojamas misija „Misija Sibiras“.
„Mano galva, misijos tikslas – supažindinti jaunimą su tremtinių gyvenimu, pajusti jų gyvenimo istorijas ir aplankyti tas vietas, kuriose gyveno tremtiniai. Tai tiek, o kapų tvarkymas – priedas prie misijos. Daug geriau ir naudingiau, kai kapus tvarko vietiniai. Pavyzdžiui, per vasarą pastatome per 60 kryžių ir atnaujiname ne tik juos, bet ir antkapius. Be to, ir darbus atlieka keturi ar penki žmonės“, – išsakė savo nuomonę B. Razgus ir, kiek pagalvojęs, pridūrė:
„Kita vertus, gerai, kad jaunimas iš Lietuvos važiuoja ir pamato ne tik lietuviškus kapus Sibire, bet bendrauja su ten išlikusiais tremtinių ainiais. Sužino jų gyvenimo istorijas.“
