Taip pat sutinku su patariančiais teisėsaugai šį Rusijos žingsnį ignoruoti ir ramiai tęsti darbą. Kadangi artėja jo pabaiga, atidžiai sekanti bylos eigą Rusija ir paskelbė, ką apie tai mananti. Ne kokiu nors užsakytu propagandiniu straipsniu, o konkrečiu sprendimu. Ir dar baugindama fiziškai „įtariamuosius“ sulaikyti.
Būtent pastarojo grasinimo siūlyčiau neignoruoti. Tai nėra vien propaganda ar psichologinis spaudimas. Vienas pagrindinių Sausio 13-osios kaltininkų generolas V.Uschopčikas, šiuo metu gyvenantis Baltarusijoje, jau pareiškė esąs pasiryžęs nurodytus Lietuvos prokurorus ir teisėjus gaudyti. Maršalas D.Jazovas kol kas tyli.
Tiesa, pavardės, kuriems Lietuvos teisėsaugos pareigūnams keliama byla, dar nepaskelbtos, bet ilgai laukti nereikės. Vienas Maskvos propagandos veikėjas N.Meževičius taip rašo: „Nemanau, kad jie (Lietuvos prokurorai ir teisėjai, kuriems Rusija kelia bylas. – Aut.) artimiausiu metu iškylautų turistiniu (Rusijos) Auksiniu žiedu, bet jiems iškelti rimti kaltinimai ir idealiu atveju jie gali būti sulaikyti Interpolo.“
Visiška kvailystė, bet praleisti negirdomis taip pat nederėtų. Ką šis Kremliaus demaršas reiškia? Nesinori kartoti žinomų frazių apie dabartinės Rusijos politines tendencijas.
Įdomu, kaip dėl Rusijos vidaus politinės virtuvės. Savaime suprantama, sumanymas keršyti, keliant bylas Sausio 13-osios bylos tyrėjams, buvo suderintas aukščiausiu lygiu. Neatmestina, kad tai ir maršalo D.Jazovo siekio „ką nors daryti“ pasekmė.
Nors byla tęsiasi keliolika metų, Rusijos reakcija, suskaičiavus pareiškimus vos ne pirštais, šiuo klausimu buvo skysta. Tiesa, propagandiškai buvo palaikoma „savi šaudė į savus“ versija, bet ji greitai nusibodo. Galbūt manyta, kad vėlai prasidėjęs ir ilgai besitęsiantis tyrimas niekuo ir pasibaigs.
Pats V.Putinas apie Sausio 13-ąją konkrečiai nėra kalbėjęs, nors prisimename garsiąją frazę, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia geopolitinė katastrofa. V.Putinas iš KGB pasitraukė po dienos, prasidėjus pučui Rusijoje.
Jeigu V.Putino paklaustų, kur jis buvo 1991 m. sausio 13 d., galėtų ramiai atsakyti – nuošalyje. Širdyje pritarė SSRS restauruotojams, bet dalyvauti nenorėjo? Ir net pasislinko į B.Jelcino šalininkų zoną. B.Jelcinas, kaip žinome, kaltino perversmo Lietuvoje iniciatorius ir pirmiausia M.Gorbačiovą už „pokiliminius žaidimus“. Tai patvirtina jo žmona savo memuaruose. V.Putinas negalėjo nežinoti B.Jelcino ir savo darbdavio A.Sobčiako pozicijos.
Bet dabartiniam Rusijos politiniam „elitui“ B.Jelcinas nebėra joks autoritetas, o M.Gorbačiovas – net „valstybės išdavikas“. Taigi dabartiniam Kremliui būtų labai paprasta netiesiogiai pasakyti, kad nieko nežinome, perversmas Lietuvoje buvo „sumautos“ M.Gorbačiovo politikos reikalas. To nepasakė ir nepasakys, nes Rusija yra Sovietų Sąjungos teisių ir atsakomybės perėmėja, o maršalas D.Jazovas su dar gyva jo įtakos aplinka – konkretūs balsuotojai už dabartinę V.Putino politiką. Jie tikrai ateina prie balsadėžių.
Kokie galimi tolesni scenarijai? Kad ir koks ir kada bus paskutinis teismo žodis Sausio 13-osios byloje, Rusija nenurims, nes kitoje valstybėje bus nuteista kelios dešimtys jos piliečių. Propagandos srautas šia tema vėl atgis ir tęsis ilgai. Rusijos teisėsauga bandys išplaukti ir į tarptautinius vandenis.
Dar vienas kelias – kad Lietuvoje būtų Kremliui palanki arba bent sukalbama politika. Tikėtina, kad Maskvai bus svarbus ir būsimas Lietuvos prezidentas.
Tačiau kad ir koks psichologiškai priimtinas Kremliui būtų Lietuvos vadovas, jis turės laikytis įstatymais įtvirtintos santykių su Maskva tradicijos – aukštesnio rango delegacijų susitikimuose su Rusijos atstovais visada privalės reikalauti žalos už okupaciją atlyginimo, taip pat priminti baltas dėmes Sausio 13-osios byloje. Krymo aneksijos temos taip pat į kišenę neįsikiši.
Ar tai reiškia, kad valstybinio lygio Lietuvos ir Rusijos atstovų susitikimų nebebus? Negaliu pasakyti, kad niekada, bet kol prezidentaus V.Putinas – garantuotai ne. Tai nei apgailestavimas, nei viltis, kad prie kito Rusijos vadovo bus kitaip. Tokia mūsų istorija.
Visi žinome apie valstybes, kurios dešimtmečiais ir šimtmečiais tarpusavyje gyvena nuolatinėje įtampoje. Turkija ir Graikija, nors abi yra NATO narės. Ta pati Turkija ir Armėnija. Pasukiokime gaublį.
Rusijos vaidmuo Lietuvos istorijoje, ypač XX a., užprogramavo negatyvų santykį su šia valstybe dar vienam šimtmečiui. Ar pesimistinės išvados reiškia, kad dėl santykių su Rusija keitimo nieko nereikia daryti? Daryti nedraudžiama, o gal ir reikia, bet esminių pokyčių dar ilgai nebus. Nedera galvoti už ateities kartas, gal jos pasirinks visiškai kitus kriterijus bendrauti su Rusija, tačiau ir jos turės istorinės atminties pareigą.
Tiesa, yra nedidelis tarpas, pro kurį gali skverbtis kitokio bendravimo galimybė. Tai – menas. F.Dostojevskis yra sakęs – grožis išgelbės pasaulį. Gilus pasakymas. Rusijoje menas aukšto lygio nuo senų laikų ir jį kuriantys žmonės lengvai peržengia įtampos ir priešiškumo sienas.
Lietuvos piliečiai, kuriantys ir tėvynėje, ir Rusijoje, dirba milžinišką civilizacijos darbą, galbūt atnešiantį visai kitokius vaisius, nei mums paliko kaimynės blogų darbų ir emocijų istorija.
