Prie Egėjo jūros dar smilko nuodėguliai, o ant laiptų šalia apanglėjusių namų rymantys graikai raudojo.
Visą tyrimą skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
Aplink vartelius trynėsi katės – laukė šeimininkų, kurie žuvo liepsnose.
Būriai policijos pareigūnų saugojo nuo vagysčių tai, ko nesunaikino ugnis. Juodasis pragaras pasigailėjo tik cerkvės ir viešbučio, nors aplinkui viską pasiglemžė.
Tokį Mačio miestelį liepos 25 dieną pamatė šokių ansamblio „Ugnelė“ vadovė Alma Kernytė, kartu su vyru prieš mėnesį užsisakę ten nakvynę viešbutyje paskutinei atostogų Graikijoje dienai.
„Kai įvažiavome į Matį, vos galėjau sutramdyti ašaras. Po gaisro buvo praėjusi tik para.
Viešbutyje sutikta belgė pasakojo, kad ji kartu su maždaug 700 žmonių net devynias valandas išbuvo vandenyje laukdama pagalbos, o jos kaimynystėje poilsiavę jaunavedžiai žuvo“, – pasakojo vilnietė A.Kernytė.
Graikijoje, netoli Atėnų, siautėjusio pražūtingiausio daugiau kaip per dešimtmetį gaisro židinių būta net penkiolikos. Jie atsirado vienu metu.
Manoma, kad gaisras galėjo būti sukeltas sąmoningai.
Aplink nusiaubtus Mačio ir Rafinos kurortus esantys miškai yra patrauklūs tiems, kurie ieško žemės plotų viloms ir viešbučiams statyti.
Ugnies ir dūmų uždanga Graikijoje plito taip greitai, kad daug žmonių nespėjo išbėgti iš namų ar palikti automobilių, – juose apsikabinę ir sudegė.
„Sausu mišku liepsnos plinta labai greitai. Neįmanoma prognozuoti, į kurią pusę jos pasuks. Kartais nespėja apsisaugoti ir ugniagesiai, nors turi patirties ir žinių“, – kalbėjo patyręs ugniagesys gelbėtojas Laimonas Tubis, 2014 metais net 36 valandas be poilsio gesinęs didįjį Kuršių nerijos nacionaliniame parke kilusį gaisrą.
Pašnekovas parodė tada sudegusio automobilio nuotrauką. Smėlyje įklimpusią ugniagesių mašiną tiesiog apėmė liepsnos – sprogo degalų bakas, nulėkė stogas ir kabina visiškai sudegė.
Šis ir kiti gaisrai Kuršių nerijoje, per kuriuos išdegė šimtai hektarų miško, įsirėžė giliai į atmintį tiems, kurie gesindami juos rizikavo.
Tokių gaisrų padaryta žala – milijoninė, bet kai kurių jų mįslės vis dar neįmintos. Nors aplinkybės, kurias aiškinosi ir „Lietuvos rytas“, rodė, kad prie jų ranką galėjo prikišti žmogus.
Žiebtuvėlį naudojo daug kartų
2017-ųjų gegužės 21 dieną prie Urbo kalno Nidoje prisėlino susinervinęs septyniolikametis Šarūnas. Po bandomojo laikotarpio jis nebuvo priimtas į darbą viename Nidos restoranų.
Tai jaunuolį stipriai supykdė.
Žiebtuvėlis spragtelėjo vieną, antrą, trečią kartą. Liepsnos pagavo sausą žolę ir šakas net aštuoniose vietose.
Gaisrą prie Urbo kalno greitai pastebėję praeiviai iškvietė ugniagesius.
Po poros dienų žiebtuvėlis vėl kelis kartus spragtelėjo. Šįkart – Melnragės miške, netoli neįgaliųjų paplūdimio. Ugnis ritosi miško paklote, jos liežuviai apglėbė pušis. Kol atskubėjo ugniagesiai, išdegė 25 arų teritorija.
Dar po 4 dienų naktį žiebtuvėlis spragtelėjo uostamiestyje, Savanorių gatvės pradžioje, netoli Klaipėdos universitetinės ligoninės. Po kurio laiko jis vėl įsižiebė netoliese, tik jau paryčiais.
„Apie įtariamą padegėją pranešė jo draugai. Jie buvo kartu Melnragėje, sėdėjo automobilyje, valgė kebabus. Jaunuolis trumpam pasišalino, o kai sugrįžo, po kurio laiko užsidegė miškas.
Jis iš normalios šeimos, su tėvais gyvena nuosavame name šalia Klaipėdos.
2016 metais jam jau buvo skirta administracinė bauda dėl netinkamo pirotechnikos naudojimo“, – paaiškino Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Virginija Tilvikienė.
Sulaikomas Šarūnas nesipriešino. Priremtas įrodymų padegėjas prisipažino sukėlęs 4 gaisrus, o tai darydamas esą jautė malonumą.
Klaipėdos apylinkės teismas 2018 metų sausio 31-ąją kaltinamajam skyrė 1 metų ir 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmę ir priteisė atlyginti 51 tūkst. eurų turtinės žalos, padarytos Kretingos miškų urėdijai.
Ieškinį dėl turtinės žalos nuteistasis apskundė, bet teismas neseniai skundą atmetė.
Šioje istorijoje sudėti dar ne visi taškai. Iki šiol neatskleistas panašiu metu kilęs dar vienas gaisras Melnragėje. Tyrėjai įtarė, kad jį sukėlė tas pats jaunuolis, bet įrodyti to nepavyko.
Žala gamtai – didžiulė
„Jausmą, kai pamatai artėjančią dešimties metrų aukščio ugnies sieną, sunku apsakyti. Vėjo ir ugnies greitis buvo toks didelis, kad atsidūręs arti nebūtum galėjęs pabėgti“, – prisiminė Juodkrantės girininkas Romas Andrusevičius, gesinęs 2014-ųjų balandžio 25 dieną Kuršių nerijoje kilusį didįjį gaisrą.
Ugnis įsiplieskė ties Alksnynės kontrolės punktu, tarp plento ir dviračių tako.
Atskubėję ugniagesiai labiausiai baiminosi, kad vėjo kryptis ir greitis gali pasikeisti, ir liepsnos pasieks Juodkrantę.
Tada sudegė 130 hektarų miško, daugiausia – kalninių pušų. Šie spygliuočiai dega greitai kaip mazutas.
Pakanka 7 minučių, kad ugnis apglėbtų viršūnes ir jomis imtų ristis ugnies siena.
„Graikijoje taip pat degė žemi miškai ir krūmai – tokie kaip mūsų kalnapušės. Tokiu mišku ugnis plinta labai greitai, kyla sūkuriais, keičia kryptį.
Todėl tokiose vietovėse iš anksto turėtų būti įvertinta, kokia rizika kyla gyventojams. Jeigu vieta kalnuota, turi būti įrengti saugūs atsitraukimo takai, rodyklės.
Kai užverda ugnies pragaras ir susidaro spūstys, pro jas įvažiuoti ugniagesių mašinoms neįmanoma.
Jei apie tai būtų buvę pagalvota Graikijoje, gal nebūtų įvykusi tokio masto tragedija“, – svarstė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Pajėgų valdymo valdybos viršininkas L.Tubis, kuriam yra tekę gesinti gaisrus ir užsienyje.
Kuršių nerijoje 2014 metais ugniagesiams vadovavęs L.Tubis džiaugiasi, jog tada įsisiautėjusias liepsnas pavyko suvaldyti palyginti greitai.
„Sunkumų buvo kelyje, kuriuo važiavo ir turistų autobusai, poilsiautojų mašinos. Policijos pareigūnai sustabdė srautus, ir mūsų mašinos pasiekė gaisravietę. Specialiu režimu veikė ir keltas.
Tada suvažiavo apie 50 ugniagesių automobilių, gaisrą gesino apie 150 žmonių.
Jau buvo pasimokyta iš 2006 metų gaisro, per kurį išdegė 235 hektarai Smiltynės miško.
Buvo įsigyta papildomos įrangos, galingesnių siurblių, prakirstos juostos.
Bet ir užgesinę liepsnas tęsėme darbą. Paskutinis mūsų automobilis iš Smiltynės išvyko tiktai gegužės 3-iosios vakare“, – prisiminė L.Tubis.
Netiki, kad užsidegė savaime
Kai ugniagesių mašinos išvyko, girininkas R.Andrusevičius ir kiti jo kolegos dar kurį laiką pasikeisdami budėjo. Jie baiminosi, kad miško paklotėje galėjo likti mažų gaisro židinių.
Nerimas nuslūgo tiktai gegužės 10 dieną, kai Neringą atgaivino lietus.
„Nelabai tikiu, kad tokie gaisrai kyla savaime. Manau, tą gaisrą sukėlė arba neatsargus elgesys su ugnimi, arba piktybinė veikla.
Mažesnių gaisrų čia būna kasmet. Šiemet sezonas kol kas sėkmingas, tik Pervalkoje prie elektros linijos buvo įsižiebusi ugnis – ją pavyko greitai užgesinti“, – kalbėjo Juodkrantės girininkas.
Padegimo versija neatmesta
Neringos policijos komisariate 2014 metų balandžio 29 dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl saugomos teritorijos suniokojimo.
Retam gamtos kampeliui gaisras padarė beveik 13 milijonų eurų žalos.
Gaisro židinį tyręs specialistas padarė išvadą, kad labiausiai tikėtinas savaiminis užsidegimas dėl saulės spindulių fokusavimo.
Tačiau jis neatmetė ir padegimo versijos – galėjo būti įneštas pašalinis atviros ugnies šaltinis, nes gaisras kilo atviroje, nesaugomoje, žmonėms prieinamoje vietoje.
2016 metų balandžio 19 dieną Klaipėdos apylinkės prokuratūroje priimtas nutarimas tyrimą sustabdyti, nes nebuvo nustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo.
Atsikrato seksualinės įtampos
Psichologas Gediminas Navaitis: „Piromanija – vienas seksualinių nukrypimų, kuriuos mokslininkai vadina parafilija.
Šis nukrypimas retas ir dažniausiai formuojasi paauglystėje, kai žmogus jaučia seksualinę įtampą, bet neturi normalių intymių santykių. Gaisras jam tampa tokios įtampos iškrova.
Padegėjas mato daug skubančių žmonių, girdi šauksmus, kurie taip pat yra emocinės įtampos elementai. Taip jis atsikrato seksualinės įtampos. O vėliau padegimo veiksmus jis kartoja sąmoningai, nes ugnis tampa seksualiniu dirgikliu", - dienraščiui sakė jis.
