Pirmąją straipsnio dalį galite skaityti čia.
Agentai atsikratė tyrimo
Neįminta didžiojo 2014 metų gaisro mįslė iki šiol kaitina aistras Kuršių nerijoje, nes tuo metu parko direkcijoje netrūko intrigų, taip pat ir dėl prieštaringoms statyboms išduotų leidimų.
„Lietuvos rytas“ sužinojo, kad tą pačią balandžio 25 dieną, kai Smiltynėje kilo gaisras, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) sulaukė anoniminio pranešimo dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos veiksmų.
Elektroninį laišką, siųstą iš adreso massnet@live.com, STT agentai gavo 9 val. 14 min.
O jau netrukus – 11 val. 52 min. – Bendruoju pagalbos centro telefonu buvo pranešta apie dūmus virš Smiltynės.
„Kuršių nerijos nacionaliniame parke veikia aferistų grupė, kuri galimai plauna pinigus iš įvairių projektų, įskaitant ir Europos fondų lėšas, įdarbina gimines, vagia miško resursus ir nekilnojamąjį turtą.
Žmonės, kurie įžvelgia ar pradeda kritikuoti aferistų darbelius, yra atleidžiami iš darbo.
Reikėtų, kad specialiosios tarnybos ištirtų tai, kadangi tokie dalykai vyksta jau daug metų!“ – rašoma STT agentams adresuotame pranešime. Jame įvardijamos ir pavardės.
Tačiau STT pareigūnai, matyt, į šį pranešimą nepažiūrėjo rimtai. Jie nesiaiškino anoniminio laiško aplinkybių, o jo atsikratė – gegužės 5-ąją persiuntė Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai.
Žinojo, kad kameros neveikė?
Nelemtas sutapimas ar ne, bet tų pačių metų kovo 31 dieną iš pareigų buvo atleistas Smiltynės girininkijos vyriausiasis specialistas Algimantas Laurinaitis.
Girininkas buvo atleistas panaikinus šią valstybės tarnautojo pareigybę.
Netrukus A.Laurinaitis viešai pareiškė, kad buvo atleistas tada, kai sirgo. Jo vadovybė tai neigė – esą girininkas buvo supažindintas su pareigybės naikinimo procedūra.
„A.Laurinaitis vykdė ir kontroliavo miškų priešgaisrinę apsaugą, vadovavo gaisrų gesinimui ir kontroliavo priešgaisrinių bokštų būklę, taip pat galimai žinojo direkcijos veiklos aplinkybes, susijusias su priešgaisriniu budėjimu, ir faktą, kad kameros 2014 metų balandžio 25 dieną dar nebuvo įjungtos“, – tokia informacija iš Saugomų teritorijų tarnybos pasiekė Klaipėdos prokurorus.
Ar gali būti, kad daug metų saugojęs ir puoselėjęs mišką girininkas būtų prisidėjęs prie jo niokojimo? O gal tai šmeižtas, kuriuo siekiama nukreipti dėmesį nuo kitų asmenų?
„Lietuvos ryto“ žurnalistei pavyko rasti ir pakalbinti buvusį ilgametį miškų sargą A.Laurinaitį, jau išsikėlusį iš Smiltynės.
Vaizdai sujaudino širdį
– Ar daug žinote apie Smiltynėje kilusius gaisrus? – paklausiau 63 metų A.Laurinaičio.
– Apie viską, kas vyko Smiltynės girininkijoje, rinkau medžiagą nuo 1995 metų, bet esu jau seniai iš parko išvytas. Po 2006 metų gaisro dar sugebėjau atsilaikyti aštuonerius metus.
Po to aš dirbau geležinkelių ir transporto įmonėse, o nuo pernai esu bedarbis. Liko metai iki pensijos, kaip nors ištversiu.
– Už ką jus atleido? Ar Smiltynė – jūsų namai?
– Dar ne tokius žmones atleidžia!
O Smiltynėje esu gimęs, užaugęs ir 40 metų jai atidavęs. Ir didžiausias širdies skausmas, kad buvau netiesiogiai apkaltintas dėl 2014 metų balandį kilusio gaisro. Esą galėjau padegti todėl, kad buvau atleistas.
– Jus apklausė pareigūnai?
– Po to gaisro iškart daviau parodymus prokuratūroje.
Manęs klausė, ką veikiau ryte atsikėlęs. Pasakiau, kad pirmiausia nuėjau į tualetą.
Man buvo skaudu, nes visas mano gyvenimas susijęs su Kuršių nerija. Todėl 2014-aisiais, kai degė 130 hektarų, nelaikė nervai.
Įdomus sutapimas – tada aš keltu kėliausi į Klaipėdą ir pamačiau baisų juodą debesį, kylantį Juodkrantės link. Trenkė per širdį. Paskambinau televizijos žurnalistei. Sutikęs darbininkus iš Juodkrantės paprašiau kviesti gaisrininkus.
Nors buvau atleistas, nuvažiavau į gaisravietę.
Policija nenorėjo manęs įleisti, tačiau po to leido pastovėti prie mero.
– Ar jums teko gesinti 2006-ųjų gaisrą, kilusį taip pat Smiltynėje ir taip pat neatskleistą?
– Tas gaisras pakenkė mano regėjimui, pradėjau nebematyti.
Kreipiausi į medikus, prireikė akinių.
Pamenu, kaip tada Smiltynės kalną pasiekė ugnis. Apsidžiaugėme, kad sustabdėme. Staiga atsisukome ir pamatėme, kad ir pietų pusėje ugnis siautėja.
Per porą metų pavyko gaisravietę apželdinti.
Vienas baisesnių gaisrų kilo ir 1995 metų balandžio 23-iąją 13 val. 30 min. prie Naujosios perkėlos. Būtent tą dieną pradėjo veikti didysis keltas.
Tada išdegė 60 hektarų miško, daugiausia – kalninių pušų.
Smiltynės girininkijoje, kuri nuo molo driekėsi 14 kilometrų, per sezoną nuo balandžio iki spalio mėnesio kildavo iki 30 gaisrų.
– Kiek iš jų kildavo nuo žmogaus rankos?
– Retenybė, kad miškas užsidegtų savaime.
Dabar alina karščiai, o ar girdėti, kad nuo šukės kur nors užsidegtų? 2014-aisiais gaisras kilo ryte, saulė kildama dar negalėjo įžiebti kibirkšties.
O 2006 metais Smiltynėje pirmą kartą ugnis įsiplieskė balandžio 22-ąją, per Vladimiro Lenino gimtadienį. Tą dieną išdegė 15 arų. Lygiai toje pačioje vietoje netrukus vėl kilo gaisras – gegužės 4-ąją, per Florijono dieną.
Manau, tai buvo padegimai. Bet kai pasakiau savo nuomonę, pareigūnai mane tampė, prašė įrodymų.
Kvailesnės versijos nebuvo galima sugalvoti: esą patys galėjome ir saugoti, ir padegti. Bet tai – jau praeitis.
– Bet gaisrai pasaulyje nesiliauja – šiais metais jie niokojo Graikijos, Švedijos, Latvijos miškus.
– Taip, todėl nespjaukite toli. Kuršių nerija – irgi tokia vieta, kur tarsi padėtas degtukas ant dėžutės. Tik brūkštelk, ir nežinai, kas gali įvykti.
Pastaruoju metu, kai alina karščiai, man neramu dėl Kuršių nerijos miškų, nors ir buvau iš ten išvytas. Bet nenoriu daug kalbėti.
Reikėtų daug šnapso išgerti, kad teisybę pasakytum.
Per tyčia sukeltus gaisrus – ir žmonių žūtys
2007 m. kovo 11-osios paryčiais Vilniuje, Žirmūnų rajone, devynių aukštų daugiabutyje, kilo gaisras, per kurį žuvo 6 žmonės. Du žuvo įkalinti butuose, du iššoko per langą, dviejų kūnai rasti laiptinėje.Aklas menininkas Remigijus Audiejaitis ir jo bičiulis poetas Mantas Gimžauskas užsimušė iššokę per langą. Per šį gaisrą žuvo ir buvęs Seimo narys Petras Šakalinis. Ugnis įsiplieskė 6 aukšte esančiame bute, kuris buvo paverstas landyne. 2018 m. už šešis pražudytus žmones Vilniaus apygardos teismas 41 metų Artūrui Dailidei skyrė 15 metų laisvės atėmimo. A.Dailidė buvo prisipažinęs, kad daugiabutyje tyčia sukėlė gaisrą, bet Apeliaciniame teisme pareiškė, jog prisipažinti jį įkalbėjo pareigūnai.
2012 metų kovo 25-osios naktį Kaune, Baltų prospekte esančiame daugiabutyje, per gaisrą žuvo vienas vaikinas, septyni buvo sužeisti. Bute švenčiant gimtadienį įsiplieskė konfliktas, kai 17-metis Paulius Sasnauskas buvo išvarytas iš vakarėlio. Kaunietis įniršęs pasiskundė vyresniajam broliui Martynui ir kitiems draugams – 25 metų Pauliui Diliūnui ir 23 metų Lukui Buckui. Keršytojai degalinėje nusipirko benzino. Juo aplietas duris atidarė 18-metis Mindaugas Skruodis. P.Diliūnas numetė degtuką, ir vaikinas žuvo liepsnose. Liepsnoms išplitus sunkias traumas patyrė dar septyni jaunuoliai. Kai kurie jų šoko iš septinto aukšto. Šuoliu mirties išvengti bandęs dvyliktokas Mantas liko prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. 2014 metais Kauno apygardos teismas P.Diliūnui skyrė 15 metų laisvės atėmimo bausmę, P.Sasnauską įkalino 7 metams ir 6 mėnesiams, o L.Buckui skyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant.
2012 metų lapkričio 29-osios naktį buvo padegtas Karčiupio kaime (Kaišiadorių r.) veikęs restoranas „Bajorkiemis“. Ekspertai rado naftos produktų garų pėdsakų. Degiojo skysčio buvo šliūkštelėta ant stogo. „Bajorkiemis“ duris atvėrė 2002-ųjų rudenį, o po kelerių metų jį atidarę verslininkai susipyko ir pasidalijo turtą. Restoranas buvo įkeistas bankui, jį valdančiai bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Ikiteisminis tyrimas, pradėtas po gaisro, 2013 m. buvo sustabdytas, nes nepavyko nustatyti asmenų, padariusių nusikalstamą veiką.
