Lieka išsiaiškinti, kurios yra tikros ir sutvarkomos problemos, o kurios – tiesiog nemalonumai, o juos išvydus verčiau nuleisti rankas ar kuo greičiau juos užmiršti. Čia, aišku, labai priklauso nuo požiūrio.
Žalstiečiams, sakysime, esminė problema yra tai, kas buvo prieš jiems ateinant į valdžią. Ir tą praeitį turėtų suremontuoti dar viena komisija. Jeigu ne viena, tai dvi. Jeigu dviejų neužteks – tai trys. Baigsis tuo, kad Seime pritrūks narių, nes kiekvienas sėdės šešiose komisijose ir tvarkys praeitį.
Ar dėl to komisijoms reikia grąžyti rankas ir pripažinti jas nenugalima gamtos jėga?
Ginkdie, nes įsismarkavusios jos gali pradėti raustis dar giliau į praeitį ir, ką gali žinoti, gal dėl baudžiavos apkaltins konservatorius, dėl Abiejų Tautų Respublikos padalijimo – liberalus, o dėl vėlyvo nacionalinės raštijos starto – alkoholio pramonę.
Opozicijai, sakysime, esminė problema yra žalstiečiai, su kuriais kovodama ji nespėja keisti klaviatūrų kompiuteriuose, tiek daug liepsningų atsišaukimą išplatinta feisbukuose, tiek kartų pranašaujant, kad dabar tai tikrai paskutinis kartas, dabar tai mūsų kantrybės taurė perpildyta, dabar jau kai siūbtelėsime, tai mažai nepasirodys. Kada? Tada.
Ar dėl tokio susifokusavimo į feisbukus reikėtų užsimerkti ir stojiškai žygiuoti tolyn?
Irgi ne, nes bedantė opozicija tokiame Seime yra tas pat kaip garantinį laikotarpį pramiegojusios garstyčios ant kartoninių dešrelių. Suteikia iliuziją, jog kažką pagardinai, bet iš esmės valgai tą patį š.
Todėl norint išvengti šitokios gastronominės politinės nelaimės teks dar ilgai juos tarkuoti ir aiškinti apie skirtumą tarp atsišaukimų ir realių veiksmų.
Tiek valdantieji, tiek oponuojantieji choru sutiks, kad esminės problemos yra blogėjanti šalies demografija, pernelyg lėtas pajamų augimas ir korupcija. Ir čia jau tikrai netgi didžiausias optimistas pasakys: stop, jau tikrai laikas nuleisti rankas, tai ne žmogaus jėgoms pakeisti. Ir jis, aišku, bus neteisus, nes tik trumpas mūsų dėmesio laikas neleidžia pastebėti, kiek jau spėta lėtai ir nepastebimai nuveikti, lygiai kaip ir pernelyg audringi lūkesčiai neleidžia šios pažangos įvertinti.
Bet yra dalykų, dėl kurių tikrai svyra ir plaštakos, ir dilbiai. Praėjusios savaitės pabaigoje piliečiams nusibodo ramybė, todėl jie nuogais užpakaliais sušoko į eilinį viešosios nuomonės skruzdėlyną. „Go Vilnius“ surizikavo pristatydamas trumputę skaitmeninę reklamos kampaniją, kurioje pažintis su Vilniumi humoristiškai prilyginta G taško atradimui.
Žmonės viską užmiršo. Skulptūrą ant Arklio, Lukiškių aikštę, Vilniaus oro uosto pervadinimą, garbės žodis, netgi kalafiorus būtų buvę galima pabranginti dešimteriopai, niekas net akimi nebūtų mirktelėjęs – tiek šis G taškas užvaldė viešąją erdvę. Jo aptarimui į apyvartą buvo paleisti įvairiausi argumentai – nuo filosofinių-apokaliptinių iki buitinių-estetinių.
Kol tiesiog civiliokai baisėjosi rodę šią reklamą draugams užsienyje ir jų neigiama reakcija, Vyriausybės kancleris iš rankovės išsitraukė nepermušamą švietalą – popiežių Pranciškų, o buvęs Vilniaus meras A.Zuokas dėl G taško pagrasino interpeliacija miesto administracijos direktoriui P.Poderskiui.
Ir visa tai vyko kaip ir visose panašiose diskusijose be galo rimtais veidais, be galo teisingomis akimis ir be mažiausio bandymo pasižiūrėti į viską su šiek tiek ironijos ir autorefleksijos. Todėl kai ateityje jums bandys aiškinti, kas yra didžiausia problema, netikėkite. Nes tai yra visuotinis humoro jausmo trūkumas. Ir vienintelis dalykas, kuris guodžia, kad čia, skirtingai nuo korupcijos ar demografijos, nepadėsi nei programomis, nei realiais veiksmais.
Tad laikykime tai net ne problema, o tiesiog nemalonumu. Ir bandykime gyventi be to jausmo.
