Kai prancūzai nukirsdino Liudviką XVI, minia pasijuto dalyvaujanti froidiškoje tėvo nužudymo misterijoje, ir kad nebėra atpirkimo ožio, dabar teks už viską atsakyti patiems.
Politikas visada balansuoja ant labai plonytės meilę ir neapykantą skiriančios linijos – didvyris, autoritetas, šventasis kiekvieną akimirką gali tapti išdaviku, atpirkimo ožiu ar šiaip spjaudykle.
Rinkimų metu Lietuvoje politikas lygintinas su hemorojumi – tingi pajudinti subinę, gausi hemorojų – netikusį politiką. Ar tai tiesa? Tiesa ta, kad nėra iš ko rinktis. Iš tiesų labai norėčiau išsirinkti (na, bent savo apygardoje) žmogų, kuriuo pasitikėčiau, kuriuo tikėčiau, kurį gerbčiau, nes man reikia gero politiko, tokio, kuris dirbtų mano valstybei, mano tėvynei, mano tautai, norėčiau solidaus politinio elito. Bet dažniausiai nėra iš ko. Matome, kas nutiko Amerikoje, kai žmonės neturėjo iš ko rinktis, – išsirinko beždžionę.
Galbūt tai didesnis procesas, protas traukiasi, užsisklendžia mažose bendruomenėse, kvailių, tampančių žvaigždėmis (ir politikais), vis daugiau tik todėl, kad juos palaikančių kvailių skaičius auga. Ir vargu ar įmanoma ką nors pakeisti, žmonės pasmerkti kvailumui.
Kita vertus, koks politikas iš tiesų turėtų būti? Čia prasideda paradoksai. Išmintingesnis, atsakingesnis, stropesnis, kilnesnis, dosnesnis, jautresnis? Deja, kuo toliau, tuo labiau matome, kad politikas – toks kaip mes. Kadangi viešai peršviečiamas, tai dar blogesnis, nes negali nuslėpti savo bjaurių ydų, kurios kankina mus visus. O jeigu toks pat, kodėl jis gauna geresnius pinigus ir apsaugotas neliečiamybės skydais? Kuo toliau, tuo labiau politiko nekaltybę saugo tokie užraktai, kad greitai pati Mirtis prašys spynų meistro pagalbos.
Pareigos, atsakomybė, valstybės valdymas ir kt.? Gerai, jeigu tokios svarbios pareigos, atsakomybė ir kt., kodėl į tas pareigas leidžiami kvailiai? Nes patys juos renkame. Iš esmės kažkokia Zenono Elėjiečio aporija, demokratijos Achilo kulnas.
Arba garsioji politiko veidmainystė. Jis negali sakyti, ką iš tiesų mano. Jeigu sakytų tiesą, neišsilaikytų politikoje, be to, ir mes jo nerinktume, nes norime, kad jis žadėtų, t.y. meluotų, nes realybė ir taip užknisa. Bet pykstame, kad meluoja.
Prisimenu tuos laikus, kai didžiavausi politikais, pvz., kaip laikėsi V.Landsbergis kalbėdamas su Vakarais ir su Maskva, šiurpas eidavo per nugarą... Nebėra tokių asmenybių. Įdomu, ar didelę politiką kuria dideli žmonės, ar tuos žmones didelius padaro didelė politika? Matyt, ir viena, ir kita.
Dar vienas paradoksas naujausioje Lietuvos politinėje istorijoje. Viena vertus, lietuviai nekenčia politikų, nes jie primena komunistinį nomenklatūrinį elitą, kuris dar neseniai puikiai gyveno Maskvos diktatūros ūksmėje, kita vertus, kai reikėjo rinktis tarp V.Landsbergio ir A.Brazausko, buvo pasirinktas pastarasis. Gal tai pasąmoninis kerštas inteligentams, susijęs su A.Smetonos „išdavyste“?
Ar iš tiesų mūsų archetipinė atmintis tokia gyva ir stipri? O gal tai viso labo funkcionieriaus, ūkininko pergalė prieš intelektualą, racionalus kaimiečio protas nugalėjo, ir tiek. Sovietmečiu kaimiečio mentalitetas buvo prievarta verčiamas miestietišku, o šie procesai neturėtų vykti prievarta, dėl to Vakaruose kaimai panašūs į miestelius, o Lietuvoje miesteliai panašūs į kaimus, šis skirtumas išlikęs ir mūsų mentaliniame lygmenyje. Gali būti, kad mūsų neapykanta politikams ir politikai kyla ne dėl kritiškumo, o dėl priešiškumo „ponams“, valdžiai apskritai.
Todėl kai politikas susimauna, apsivagia, prisimeluoja, mus apima euforija, tarsi tai būtų laimėjimas, nors iš tiesų atvirkščiai, tai baisi neganda.
