Kiekvienas žygis – unikalus
12 kilometrų Ūlos ir 10 kilometrų Grūdos upėmis – tokias trasas šią vasarą pasiryžo įveikti Kauno RSK komandos nariai. Į vandenį nuleista 17 dviviečių baidarių. Apie pusė žygio dalyvių – fizinę negalią turintys žmonės, kiti – pagrindinių irkluotojų ir neįgaliųjų pagalbininkų pareigas užėmę jų artimieji, šeimos nariai, draugai, bičiuliai ir savanoriai. Dar grupelė įsikūrė Ūlos upės pakrantėje įrengtoje Trakiškių stovyklavietėje, kad po 6–7 valandų plaukimo į krantą išlipę žygeiviai turėtų kuo pasistiprinti, galėtų atsigauti prie jaukiai spragsinčio laužo.
RSK prezidentė Vaida Pokvytytė pasakoja, kad apie dvidešimt metų organizuojami žygiai kasmet būna vis kitokie. Įvairovės suteikia ir keičiamos trasos. Pernai neįgalieji baidarininkai plaukė Dubysa, šiemet – Ūla ir Grūda. Išmėginti Aukštaitijos nacionalinio parko vandens telkiniai, Šventosios, Verknės, kitos tokiam turizmui pritaikytos upės. Vienos – ramesnės, lėtesnės, kitos – sraunesnės, pilnos įvairių kliūčių, tad ir įspūdžiai vis kitokie. Ir šįsyk plaukimas gana platoka Ūlos vaga gerokai skyrėsi nuo kur kas siauresnės ir vingiuotos Grūdos.
Vaida tikina, kad baidarė – saugi ir stabili plaukimo priemonė. Ji lėtai slenka upe, tad pamačius kelią užtvėrusį nuvirtusį medį, srovės prineštų šakų ar kokią kitą kliūtį, užtenka laiko pamąstyti, kaip ją saugiai įveikti.
Kiekvieną sykį atsinaujina ir komandos sudėtis. Jau susiformavusį nuolatinių žygeivių branduolį kasmet papildo save išmėginti panorę nauji nariai. Kartu su tokiais „baidarių vilkais“ kaip Aušrinė Packevičiūtė ir Kęstutis Skučas šiemet pirmą kartą į baidarę sėdo Rūta Čiapaitė ir Paulius Šiaučiulis.
Prieš leisdamiesi upe, visi baidarių žygio dalyviai išklauso instruktažą – patyrę baidarininkai pasidalija savo patirtimi, negaili patarimų, kaip elgtis susidūrus su kliūtimi. „Saugumas – pagrindinė mūsų žygių sąlyga“, – sako V. Pokvytytė, primindama, kad visi baidarininkai, nepaisant patirties, privalo vilkėti gelbėjimosi liemenes.
Sava tarp savų
R. Čiapaitė – veržli, bet kokiems gyvenimo iššūkiams pasirengusi mergina, tad visai nenuostabu, kad tarp šiųmečio baidarių žygio naujokų buvo ir ji. Savarankiškai gyventi nusprendusi Rūta pati rūpinasi kiekviena savo diena. Vis dėlto Karmėlava – ne Kaunas, tad aktyvios veiklos tenka gerokai pasižvalgyti. Rūta labai dėkinga A. Packevičiūtei, pakvietusiai ją prisijungti prie sportą mėgstančių NRSK grupės narių. Nuo praėjusio rudens ji lanko sporto klubą, palaiko savo fizinę formą. Čia pirmą kartą išgirdo ir apie baidarių žygį.
Nuo vaikystės su cerebriniu paralyžiumi gyvenanti mergina vaikšto pati. Tiesa, silpniau nei kiti – negalia pažeidė kairiąją koją. Į dvivietę baidarę Rūta sėdo be jokio nerimo – juk jai paskyrė ne pirmus metus šiuose žygiuose dalyvaujantį stiprų, energingą porininką Giedrių, stovykloje visų Sadūnu vadinamą (vyras groja garsioje „Sadūnų“ kapeloje). Nors Rūtos rankos sveikos, Giedrius perėmė visą irkluotojo krūvį ir leido jai atsipalaiduoti, ramiai grožėtis aplinka, kvapą gniaužiančiais skardžiais.
Vis dėlto atmintyje išliko ne tik įspūdingi gamtos vaizdai. Rūta šypsosi: besistengdama išvengti į Ūlą privirtusių medžių, šakų užtvarų, jų baidarė porą kartų virto, upės srovė nunešė merginos batus. Užtat po tokios generalinės repeticijos kitą dieną Rūtos ir Giedriaus ekipažas be problemų įveikė gerokai sudėtingesnę trasą Grūdos upe.
R. Čiapaitė neslepia nemėgstanti vienatvės, jai reikia draugijos, bendraminčių. Mergina tebespinduliuoja stovykloje patirtomis teigiamomis emocijomis, žmonių nuoširdumu. Tiesa, Rūta užsimena suabejojusi, ar jai pavyks įgyvendinti savo svajonę, mat neįsivaizdavo, kaip nusigauti iki stovyklos. Padėjo V. Pokvytytės paraginimas pagalbos kreiptis socialiniuose tinkluose. Rūta labai dėkinga kėdainiškiams Julijai ir Vytautui Braciškams už geranorišką pagalbą – jie merginą į Trakiškius ir nuvežė, ir namo parvežė. Nors Rūta į baidarę sėdo pirmą kartą, nauji potyriai merginai taip patiko, kad ji nekantrauja pakartoti: „Buvo taip gera jaustis savai tarp savų.“
Šeimų apsuptyje
V. Pokvytytė šypsosi: Braciškų šeimai dėkinga ne tik Rūta. Be šių žmonių daugeliui būtų sunku įsivaizduoti baidarių žygius. Į draugišką kompaniją jie įsitraukė rateliais judančios dukros Lauros dėka, tad net šiemet jai negalėjus dalyvauti žygyje, Julija ir Vytautas nedvejodami išsiruošė į Trakiškius. Kokia gi būtų stovykla be Vytauto ruošiamo garsiojo žvėrienos troškinio!
Braciškai – ne vienintelė baidarininkų žygyje dalyvaujanti šeima. Pasak V. Pokvytytės, organizatoriai skatina neįgaliuosius į šią išvyką išsiruošti kartu su artimaisiais. Į dvivietę baidarę kartu su neįgaliuoju visada sėda stipresnis, ne tik irkluoti, bet prireikus ir padėti galintis žygio dalyvis. Kai tai savas, artimas žmogus, visi jaučiasi saugiau. Tiesa, būna ir išimčių...
Antrą kartą baidarių žygyje dalyvavęs Justinas Drūlia pernai į stovyklą atvyko su mama, o šiemet prie jų komandos prisijungė ir tėtis. Vaikinui nuo vaikystės diagnozuotas cerebrinis paralyžius, jis juda neįgaliojo vežimėliu, tačiau rankos gana stiprios ir pats stengiasi irkluoti. Justinas juokauja: pernai, nors Dubysa plaukė pirmą kartą, baidarė nė karto neapvirto, o štai šiemet Ūloje teko išsimaudyti. Tiesa, šioje upėje netrūko įvairių kliūčių. Buvo vietų, kurias norint įveikti vienam irkluotojui tekdavo išlipti iš baidarės, o kitam netgi plaukti gulomis. Justino nuomone, tokiuose žygiuose labai daug lemia porininko įgūdžiai ir patirtis. Šiemet kartu su juo plaukęs tėtis tokių pareigų ėmėsi pirmą kartą. Į kitos dienos kelionę Grūda, kaip ir į pirmąjį žygį Dubysa, Justinas leidosi su V. Pokvytyte. Viskas ėjosi sklandžiai. Vis dėlto, pasakoja vaikinas, antrasis mėginimas buvo sėkmingas ir tėčiui – į baidarę jis sėdo kartu su mama ir jokių nesklandumų nepatyrė. „Turbūt padėjo Ūlos upėje įgyta patirtis“, – juokauja jis.
Trečią kartą baidarių žygyje dalyvavusi Jurgita Bakienė taip pat atvyko su šeima. Pasak moters, į Trakiškių stovyklavietę atvažiavo net trys jų giminės kartos: pusantrų metukų sūnelis, ji su vyru ir močiutė. Mažylio į baidarę juk nepasiimsi, tad kol tėvai irklavo, jis su močiute smagiai laiką leido krante. O jiems grįžus smėlėtame paplūdimyje visi kartu dar galėjo pasimėgauti maudynėmis.
Baidarių žygiai – populiarėjanti pramoga
Pirmą rugpjūčio savaitgalį į tradicinį baidarių žygį leidžiasi ir LŽNS komanda. Pasak jo organizatorės Nijolės Zenkevičiūtės, ir šįsyk Šventosios upe plaukė 9 baidarės. Dauguma irkluotojų – nuolatiniai šių žygių dalyviai, nes juos išbandę nebegali atsispirti baidarių traukai. Jų negąsdina nei pora naktų palapinėje, nei tai, kad neįmanoma iš anksto numatyti, koks laukia oras. N. Zenkevičiūtė pasakoja, kad šią vasarą tvyrantį karštį netikėtai pakeitęs smarkus lietus su žaibais ir perkūnija baidarininkus užklupo upės viduryje. Dėl žygeivių saugumo į krantą teko irtis nebaigus suplanuotos trasos, tačiau nuotaikos tai nesugadino. Atvirkščiai – keliautojų įspūdžius papildė nauji potyriai.
Prieš trejus metus VšĮ „Aktyvi Tauragė“ baidares išmėginti pakvietė nemažą būrį įvairiuose miestuose gyvenančių neįgaliųjų ir šią patrauklią akciją pakartojo dar porą metų. Tokia galimybe pasinaudoję žmonės iki šiol prisimena patirtas emocijas, o kai kurie patys ieško naujų progų vėl sėsti į baidarę. Šiemet pirmą kartą su RSK komanda į žygį leidęsis Paulius Šiaučiulis – vienas jų. Vaikinas prisimena, kad Lampėdžiuose surengtame pasiplaukiojime, kad būtų saugiau, sunkesnę negalią turinčių dalyvių sėdynes organizatoriai apkamšė porolonu. Ūlos upe Paulius plaukė su RSK klubo treneriu Arnu Pečetausku. Nuo vaikystės cerebrinio paralyžiaus lydimo vaikino rankos silpnos, tad teko visiškai pasitikėti savo porininku.
Žygiai baidarėmis – neatsiejama pramoga ir daugiau kaip prieš 15 metų stuburą susižalojusiam ir neįgaliojo vežimėliu judančiam Gintarui Zavadckiui. Tiesa, palyginti su ramiomis Lietuvos upėmis baidarėmis plaukiojančiais neįgaliaisiais, Gintaras – tikras ekstremalių pojūčių mėgėjas. Jo irkluojamos baidarės geografija – gerokai platesnė. Patyrusį irkluotoją traukia Karelijos, Šiaurės Suomijos, už poliarinio rato tekančios upės. Po kelionių srauniomis, akmenuotomis, į neiškopiamus krantus įsispraudusiomis, laukinės gamtos apsuptomis upėmis adrenalino užtenka ilgam. Tiesa, Gintaras neatsisako paplaukioti ir Lietuvoje. Šią vasarą su vandens turizmo mėgėjais jis taip pat mielai leidosi į baidarių žygį.
