Štai buvusio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovo Gintauto Kėvišo „nuodėmių“ sąrašas greičiausiai būtų gerokai trumpesnis, jei jis nebūtų tiek spyriojęsis ir neigęs supainiojęs interesus – pats kaltas, kad užvertė teismus bylomis ir prisibeldė net į Konstitucinį teismą skųsdamas savo atleidimą.
Todėl nėra ko stebėtis, kad praėjus metams po generalinio direktoriaus triukšmingo atstatydinimo prokuratūra tyliai nutraukė 2015-aisiais pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl LNOBT scenos rekonstrukcijos, nenustačiusi, kad jos metu galėjo būti iššvaistytas valstybės turtas.
Galybė finansinių ir buhalterinių duomenų, įvairias ekspertizes atlikusių Lietuvos specialistų, taip pat darbus vykdžiusios Vokietijos bendrovės atstovų apklausos nepatvirtino, kad scenos rekonstrukcijos darbai arba jų dalis nebuvo atlikti ir kad už juos nepagrįstai apmokėta, kad dalis teatrui skirtų pinigų panaudota ne teatro poreikiams ir naudai.
Visi G.Kėvišui anksčiau pateikti įtarimai taip pat panaikinti.
Čia galima prisiminti, kad siekdama išspirti G.Kėvišą uolioji kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson nelaukė jokių prokuratūros išvadų, bet lyg buldozeris stabdė finansavimą LNOBT investiciniam projektui, kitaip sakant, žlugdė teatrą.
Bet nieko tokio – ministrei vis tiek nereikės už tai atsakyti.
Juk svarbiausia – LNOBT buvo išskaidrintas nuo G.Kėvišo.
Negana to, Vilniuje neliko ir jo buvusios dešinės rankos – pavaduotoja rinkodarai išėjo vadovauti Klaipėdos muzikiniam teatrui.
Žodžiu, visiškas skaidrumas!
