Prezidentas (-ė) įsivaizduojamas (-a) kaip valstybę reprezentuojanti politinė figūra, o ką jis (ji) turėtų sugebėti, be gražaus sėdėjimo prie kokio nors tarptautinio forumo stalo, ir koks jo vaidmuo vis labiau komplikuotoje ES, NATO ar pasaulio situacijoje, beveik nieko negirdėti.
Beje, niekas minimų kandidatų to ir neklausia. Dėlioja sociologinių apklausų skaičiukus, skirtumus tarp skaičiukų ir galimus šansus (be idėjų ir realios galios tas idėjas įgyvendinti) tapti nauju Lietuvos politiniu vadovu. Ne kažin ką prezidentiškai reikšmingo pasakė ir reitinguojamos pavardės. Nei diskusijų, nei argumentų. Išskyrus epizodą, kai viena „pavardė“ apkaltino kitą „pavardę“ prorusiškumu.
Visos katės dar maiše. Viena „katė“ pareiškė dėl gaudomo tikslo apsispręsianti tik kitą pavasarį.
Pirmuose po nepriklausomybės atkūrimo prezidento rinkimuose diskusijoms laiko nebuvo daug, bet emocijos liejosi per kraštus. Ypač iš Seimo rinkimus prapylusio Sąjūdžio katilo. Katilas nenustojo virti ir A.Brazauskui tapus prezidentu.
Daug kam atrodė, kad po revoliucijos ateina juodi laikai. Beje, ano meto dešiniųjų sąjūdiečių galvose tiek „didžioji“, tiek „mažoji“ Lietuvos komunistų partijos buvo nusikalstamos. Bet prezidentas A.Brazauskas, dešiniųjų nuostabai, suvaidino pozityvų vaidmenį.
Visi kiti prezidento rinkimai taip pat tiesiogiai buvo siejami su Lietuvos ateitimi. Prezidentas V.Adamkus – su konkrečiu Lietuvos grįžimu į Vakarų Europą, nors A.Paulauskas, padedamas A.Juozaičio, buvo rimtas konkurentas. Būtent galima liūdna Lietuvos ateitis „įtakos agentų“ rankose lėmė R.Pakso likimą.
Ekonominės krizės fone griežta D.Grybauskaitės retorika žmonėms atrodė tinkamiausia. Antroji prezidentės kadencija prasidėjo be diskusijų. Jos varžovai atrodė apgailėtinai. Rinkimai buvo faktiškai iš vieno kandidato.
Kiek bus kandidatų būsimuose rinkimuose? Turiu omenyje, kas iš įregistruotų kandidatų kausis realiai ir kokiomis idėjomis remsis? O gal ir nėra dėl ko kovoti? Lietuvos strateginė ateitis jau 2004 m. nuspręsta. Liko tik „einamieji klausimai“? Pavyzdžiui, baigiantis ES išmokoms stengtis kuo mažiau prarasti. Tada reikėtų ne prezidento reprezentuotojo, o gero eurobiurokrato, sugebančio pramušti papildomų pinigų. Kodėl gi ne? Daug ūkininkų būtų patenkinti tokia sumania valstybės galva.
Ispanijai pasiekus ekonominę ir socialinę pažangą Briuselyje pradėta svarstyti šiai šaliai sumažinti ar net nutraukti ES išmokas. Buvo net numatyta konkreti data – 2010 m. Bet Madridas sukėlė ant kojų savo diplomatiją ir pasiekė, kad finansinė pagalba būtų pratęsta iki 2013 m. Iki šiol ispanai tai laiko didžiule savo diplomatijos pergale.
Lietuvai ES pagalba pradės menkėti 2020 m. Kokie mūsų diplomatų laimėjimai šioje srityje? Tai – valstybės vidaus problema, tiesiogiai susijusi su užsienio politika ir diplomatinio darbo organizavimu.
Visi žinome trumpą prezidento funkcijų aprašymą Lietuvos Konstitucijoje. Taip pat žinome, kad daugeliui gyventojų užsienio politika nėra įdomi. Tie, kurie domisi, ir be prezidento pagalbos susidaro nuomonę apie įvykius pasaulyje. Tik mistikas galėtų manyti, kad Lietuvos balsas šiuose procesuose yra kuo nors reikšmingas.
Gyventojams kur kas svarbiau žinoti valstybės vadovo požiūrį į vyriausybių sprendimus. Prezidentė D.Grybauskaitė nemėgo ir nemėgsta socialdemokratų, kai šie buvo valdžioje, dirbo prieš juos kartu su konservatoriais.
Nepatinka prezidentei ir valstiečiai, bet S.Skvernelis yra atžagaresnis, nei buvo A.Butkevičius, todėl D.Grybauskaitė nusprendė nesivelti į verbalines kovas.
Sunku pasakyti, kaip naujas prezidentas elgsis Vyriausybės ir partijų atžvilgiu. Aišku viena – daugelis lauks jo nuomonės vidaus politikos klausimais. Ir ne tik nuomonės. Tikėsis sprendimų. Nors visi žino, kad prezidentas nėra vykdomoji valdžia.
Deja, jau seniai dominuoja įsitikinimas, kad prezidentas turi tiek valdžios, kiek jos sugeba pasiimti. Jei nepasiima, vadinasi, negabus. Bet jei ir pasiimtų, kokią problemą konkrečiai išspręstų? Paprastas pavyzdys: Lietuvoje 600 000 gyventojų yra ties skurdo riba, tačiau ar gali prezidentas (-ė) pakeisti grėsmingą tendenciją? Gali, bet tik į blogąją pusę, atskirties didėjimo kryptimi, kuri, ekspertų teigimu, nebesustabdoma.
Šią prognozę parašiau tyčia, nes žinau, kad tarp kandidatų į prezidento postą bus tokių, kurie kalbės tik apie socialines problemas ir plėšys ant krūtinės marškinius tikindami, jog būtent jie išgelbės visuomenę nuo lėtai šliaužiančio skurdo.
Joks prezidentas neišspręs socialinių problemų ir nepakels Lietuvos ekonomikos lygio. Ši valdžios pozicija neturi tam priemonių. Tačiau realių prezidento galimybių žinojimas visiškai nereiškia, kad kandidatai populistai nesurinks balsų.
Ko norėtųsi tikėtis iš būsimo valstybės vadovo? Kelių dalykų. Kad nemeluotų rinkėjams apie nerealias savo galias. Kad vykdydamas savo funkcijas išlaikytų Lietuvos savarankiškumą. Kad neįklampintų šalies į kokią nors absurdišką tarpvalstybinių santykių situaciją.
Tam reikia ne tik detalesnio tarptautinės politinės situacijos pažinimo, bet ir nepaviršutiniško nacionalinių interesų suvokimo.
Trisdešimt metų kovėmės už sugrįžimą į Vakarų Europą. Reikia pripažinti, kad visi po nepriklausomybės atkūrimo rinkti prezidentai šią savo misiją suvokė ir su nedidelėmis išimtimis atliko garbingai. Dabar uždavinys – kaip naujomis aplinkybėmis nepamesti savęs.
