Kaune gimęs ir augęs G.Libsonas būdamas penkiolikos ryžosi išvykti į Izraelį, kur po studijų atlikęs privalomąją karinę tarnybą nusprendė pasilikti.
„Kaune aš buvau muzikantas, skambinau fortepijonu, dalyvavau įvairiuose konkursuose“, – su šypsena prisiminė šiuo metu Izraelio kariuomenėje informacinių technologijų ir projektų vadybos srityje dirbantis karininkas.
G.Libsonas į Lietuvą bent trumpam grįžta kasmet ir pastebi daug teigiamų pokyčių, o ir savo ateitį sieja su gimtine: „Juk ir Lietuva man davė daug, turiu patirties, noriu ja dalytis.“
– Ar į Izraelį vykote vienas? – paklausiau G.Libsono.
– Į Izraelį atvykau be tėvų, dar būdamas paauglys.
Yra tokia programa, kurios tikslas – žydų kilmės paauglius iš įvairių šalių pakviesti 3–4 metams pagyventi į Izraelį.
Jaunuoliai įkurdinami internate, kuris primena uždarą mokyklą. Per tuos metus čia jie gyvena ir mokosi, o vėliau laiko egzaminus.
Po to jauni žmonės turi dvi galimybes – likti Izraelyje, gauti pilietybę, atlikti karinę tarnybą arba grįžti į savo gimtinę.
– Gimėte ir augote Lietuvoje, o dabar tarnaujate Izraelio kariuomenėje. Kurios šalies patriotu save laikote?
– Bandau būti naudingas ir vienai, ir kitai šaliai.
Prisidedu ten, kur matau, kad galiu prisidėti, ir labai aktyviai dalyvauju lietuvių bendruomenės Izraelyje gyvenime. Stengiuosi palaikyti aktyvius ryšius.
Žinoma, šiuo metu negaliu dirbti ir bendradarbiauti aukštųjų technologijų srityje, bet kai baigsiu tarnybą kariuomenėje, situacija pasikeis.
Izraelio kompanijos vis aktyviau ieško partnerių Lietuvoje, ir čia matau galimybių.
Beje, Izraelio ekonomikos variklis – aukštosios technologijos ir tai iliustruoja šio sektoriaus specialistams mokamos algos.
Vidutinis atlyginimas Izraelyje – 1500 eurų, o aukštųjų technologijų sektoriuje ši suma šokteli iki 5 tūkstančių.
– Gal galėtumėte papasakoti apie tarnybą Izraelio kariuomenėje.
– Didžioji kariuomenės dalis nėra koviniai padaliniai, kur kas didesnę dalį sudaro įvairūs specializuoti padaliniai. Juk kariuomenei, kaip ir kiekvienai organizacijai, reikia savų specialistų – medikų, farmacininkų, teisininkų, inžinierių, programuotojų, logistikos specialistų, mechanikų.
Samdyti šiuos specialistus labai brangu, todėl įgyvendinama programa „Akademinis rezervas“.
Jaunam dar 11 klasėje besimokančiam ir tik pradedančiam susipažinti su kariuomene žmogui pasiūloma rinktis tam tikros krypties studijas universitete, o paskui atlikti karinę tarnybą pagal įgytą specialybę.
Ši programa nesiūlo mokytis, pavyzdžiui, sociologijos, bet inžinerijos, teisės ar kitų krypčių studijų pasiūla yra didelė.
Baigę universitetines studijas jaunuoliai atlieka trejų metų karinę tarnybą.
Studijų metu jaunuoliams, kurie neina į kovinius padalinius, privalu baigti mėnesio trukmės jaunojo kareivio kursus.
Izraelis – demokratiška šalis ir jaunimas iki tarnybos armijoje, galima sakyti, daro ką nori.
Tėvai savo vaikams nėra griežti ir jie neretai būna sunkiai suvaldomi. O štai kariuomenė tampa tikra gyvenimo mokykla.
Bazinis tarnybos kursas nėra sunkus – reikia pabėgioti, pasimokoma šaudyti iš tikro ginklo, dar valgykloje tenka ką nors pavalyti.
Baigus studijas būtina kariuomenėje atitarnauti 2 metus ir 8 mėnesius. Aš pasilikau dar trejų metų tarnybai pagal sutartį.
– Izraelio miestų gatvėse dažnai galima pamatyti žmonių su ginklais ir net nedėvinčių uniformos.
– Jei gatvėje matote žmogų su ginklu, bet jis nedėvi uniformos, veikiausiai jis yra kovinio padalinio karys.
Jie turi teisę būti su ginklu, bet nedėvėti uniformos.
– Lietuvoje paskelbus privalomąjį šaukimą į kariuomenę būta ir negatyvios reakcijos, o Izraelyje karinę tarnybą atlieka ne tik vyrai, bet ir moterys. Kaip vertinate tokius požiūrio skirtumus?
– Izraelyje kariuomenė yra kaip tam tikra organizacija, kuri kuria bendruomenę – kariuomenė sudaro bendruomenę ir bendruomenė sudaro kariuomenę.
Iš kariuomenės išėję žmonės savo įgūdžius vėliau panaudoja šalies gerovei.
Daugelį sėkmingų Izraelio startuolių sukūrė žmonės, atlikę karinę tarnybą.
Čia jaunas žmogus įgauna daug patirties, išmoksta prisiimti atsakomybę dėl dalykų, su kuriais gyvenime anksčiau nebuvo susidūręs. Juk nuo jo gali priklausyti žmonių gyvybė.
Kaip sakiau, iki tarnybos kariuomenėje Izraelio jaunimas nėra itin pareigingas. Manau, kad Lietuvos jaunuoliai iki 18 metų yra daug savarankiškesni.
Tačiau jei lygintume tą patį jaunimą jau po tarnybos, skirtumai būtų akivaizdūs.
Kai vidutinis lietuvis studentas universitete kremta kokias nors ekonomikos studijas, nes ten liepė eiti tėtis ir mama, bet nežino, ką jis su ta ekonomika veiks, Izraelyje to paties amžiaus jaunuoliai jau puikiai žino, ko nori iš gyvenimo, ir eina ta kryptimi.
Čia vidutinis pirmakursių amžius – 25 metai.
Kai pradėjau studijuoti, buvau vienas jauniausių studentų savo kurse. Man tai buvo kultūrinis šokas.
– Ar pamenate, kokia buvo sunkiausia diena tarnyboje?
– Abejoju, ar buvo tokių dienų, kad jos būtų sunkios būtent dėl tarnybos. Čia, kaip ir kiekviename darbe, būna visokių dienų.
Paaiškėja, kad rytojui reikia ką nors paruošti, tuomet ir naktį tenka pasėdėti.
– Kaip manote, ar Lietuvoje reikėtų įvesti privalomąjį šaukimą į kariuomenę ne tik vaikinams, bet ir merginoms?
– Atsakymą pakreipčiau kiek kitaip. Jaunuoliai Lietuvoje turėtų suprasti: ne viskas priklauso jiems.
Tai, jog jie gimė šioje šalyje, nėra priežastis, kad Lietuva turi jiems viską duoti lyg ant lėkštutės. O ką tu duodi Lietuvai?
Kalbu ne apie tai, kad svarbiausia yra tarnyba koviniuose padaliniuose, bet apie tai, jog bent kartą per metus jie turėtų ką nors padaryti dėl savo valstybės.
Pavyzdžiui, Izraelyje, studentai dirba su vaikais, turinčiais negalią.
Ne visi čia eina ir į kariuomenę, yra žmonių, kurie vietoj to dirba ligoninėse ar greitosios pagalbos stotyse.
Po tarnybos jaunuoliai dažnai turi ne tik specialybę, yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, bet ir kitų naudingų įgūdžių.
Turbūt Lietuva šauktinius irgi turėtų motyvuoti panašiais būdais.
Kalbant apie karinę tarnybą, nenorėčiau išskirti vyrų ir moterų, manau, kad svarbiausia visiems ugdyti atsakomybės jausmą.
– Ar Izraelyje jaunuoliams, atlikusiems karinę tarnybą, taikomos kokios nors lengvatos?
– Baigus tarnybą, priklausomai nuo to, kur ji buvo atliekama, žmogui išmokama tam tikra pinigų suma – apie 4–5 tūkst. eurų.
Neseniai įvesta tvarka, kad po tarnybos valstybė apmoka studijas. Anksčiau to nebuvo.
Apskritai Izraelyje nėra tokio dalyko kaip nemokamas mokslas. Čia turi ne tik gerai mokytis, bet dar ir sugebėti už tai susimokėti.
Pirmus metus po tarnybos taip pat galioja mokesčių lengvatos, nes juk tik baigęs tarnybą žmogus gauna mažas pajamas ir veikiausiai neina aukštų pareigų.
– Ar merginos atlieka tokią pat tarnybą kaip ir vaikinai?
– Čia visi lygūs. Merginos tarnauja kartu su vaikinais, bet gyvena atskirai.
Tarnybos metu nebūna jokių romanų, į menkiausias smulkmenas žiūrima labai rimtai.
– Kaip Izraelyje sprendžiami netradicinės lytinės orientacijos asmenų tarnybos reikalai?
– Labai paprastai, dėl to jokių problemų nekyla. Čia gyvuoja toks požiūris – gyvenk kaip nori, tik netrukdyk gyventi kitiems.
Visuomenė yra liberali ir tolerantiška, kitaip būtų neįmanoma, nes ji yra labai įvairi.
– Kaip Izraelyje šiandien kalbama apie Lietuvą?
– Vyresnieji turi vieną požiūrį, mano karta – jau kitą.
Izraelyje daugiau orientuojamasi į tiksliuosius mokslus, todėl ir geografijos žinios nėra pačios geriausios. Jei jums pasakys, kad žino Šarą (Šarūną Jasikevičių. – Red.), tai jau gerai.
Dabar po truputį pradedama keliauti, ir tai žmonėms patinka.
Istorijos negalima pamiršti, bet nepadeda ir kalbėjimas apie tai kasdien.
