Problema – ne „varžtelis“
Pasak D. Pūro, visuomenė, atstumianti nuo savęs psichikos neįgaliuosius ir kitas pažeidžiamas grupes, pati suserga ir dėl to kyla daug problemų – savižudybės, prievarta, priklausomybės ir t. t. Psichiatras įsitikinęs, kad visuomenė gali pasveikti, jei nebijos „atsisukusio varžtelio“ – taip psichikos sutrikimų turinčius asmenis pradėta vadinti po VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ 2006 m. inicijuotos reklaminės akcijos „Kvaila bijoti atsisukusio varžtelio“, kurios tikslas – neįgaliųjų integracija į darbo rinką. Tikroji problema – ne „varžtelis“, o neadekvati visuomenės reakcija.
Visuotinai pripažįstama, kad stigma kartais blogiau už pačią ligą. Stigma (iš graikų „žymė“, „ženklas“) – tai psichikos ligos diagnozė, kuri dažnai ja sergantį asmenį „paženklina“ visam gyvenimui.
Remiantis „Eurobarometro“ tyrimais, 68 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad psichikos ligoniai yra pavojingi. Tai – didžiausias procentas (trys ketvirtadaliai populiacijos) visoje Europoje. Palyginti: Vokietijoje taip manančių yra 25 proc. Vis dėlto statistika rodo, kad absoliučiai daugumą visų nusikaltimų padaro psichiškai sveiki žmonės. Psichikos ligonių per metus įvykdyti nusikaltimai bendroje nusikaltimų suvestinėje Lietuvoje tesudaro 0,2–0,6 proc.
Orumas teisme
Europos Sąjungos remiamame projekte „Asmenų, turinčių proto ir (arba) psichosocialinę negalią, procedūrinių teisių stiprinimas baudžiamojoje teisėje“ kartu su partneriais iš Austrijos, Bulgarijos, Čekijos ir Slovakijos dalyvavo Lietuvai atstovavusi VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“.
Projektu buvo siekiama įvertinti Europos Komisijos (EK) rekomendacijos dėl asmenų, turinčių proto ir (arba) psichosocialinę negalią, procedūrinių teisių stiprinimo baudžiamojoje teisėje įgyvendinimą visose penkiose šalyse, nustatyti kiekvienos nacionalinės baudžiamosios teisingumo sistemos spragas, pateikti rekomendacijas. Kitas tikslas – geriau užtikrinti pažeidžiamų įtariamųjų procesines teises stiprinant suinteresuotųjų grupių, dalyvaujančių baudžiamajame procese, gebėjimus.
Projekto rezultatai pristatyti Vienoje surengtoje baigiamojoje projekto konferencijoje „Orumas teisme“ (angl. Dignity at Trial). Konferencijoje dalyvavo apie 80 įvairių sričių atstovų ir specialistų, tarp jų – teisėjai, advokatai, policininkai, žmogaus teisių ir medicinos ekspertai, asmenys, turintys negalią arba psichikos (intelekto) sutrikimų, ir jų artimieji. Konferencijoje kalbėjo teisininkai ekspertai iš visų penkių projekte dalyvavusių šalių. Lietuvai atstovavusi teisininkė, Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė savo pranešime pateikė ne tik teisinę informaciją, bet ir komentavo realių, su nagrinėjama tema susijusių bylų pavyzdžius.
Baigiant projektą LRS kontrolierių įstaigoje suorganizuotas seminaras, kuriame pristatytas į lietuvių kalbą išverstas leidinys „Orumas teisme“. Renginyje pranešimus skaitė teisininkės D. Juodkaitė ir Diana Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė, VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ atstovė dr. Eglė Šumskienė.
Pažeidžiami asmenys neturi tapti aukomis
Konferencijos Vienoje metu suorganizuota diskusija, kurios forma buvo labai neįprasta. Dalyviai – psichiatras, policijos pareigūnas, pacientė, savo patirties ekspertė ir pagrindinė viso renginio organizatorė, Ludwigo Boltzmanno žmogaus teisių instituto atstovė Barbara Linder – susėdo salės viduryje. Buvo palikta laisva kėdė, kad kiekvienas norintis galėtų įsiterpti ar ko nors paklausti. Diskusijos tema – Įtariamųjų pažeidžiamumo dėl proto ir (arba) psichosocialinės negalios identifikavimas. Kas gali padėti tokiems asmenims rizikingose situacijose, susidūrus su policija ar teisme?
Psichiatras iš Vienos Ernstas Bergeris paminėjo, kad pažeidžiami asmenys dažnai patys tampa aukomis. Vokietijos žurnalo „Der Spiegel“ duomenimis, policija kasmet nužudo po 6 psichosocialinę negalią turinčius asmenis. Vieną vaikiną nušovė už tai, kad šis daužė daiktus savo namuose. Anot policijos pareigūno, nuo šiol Austrijoje bus privalomi mokymai policininkams, kad pastarieji galėtų greičiau ir profesionaliau identifikuoti pažeidžiamą asmenį. Juk, pasak diskusijoje dalyvavusio psichiatro, policininkams svarbu ne nustatyti diagnozę, o pastebėti, kad asmuo nėra joks nusikaltėlis, tik turi sveikatos problemų, nesugeba orientuotis laike ar erdvėje, keistai elgiasi, gali kabinėtis prie svetimų žmonių, kurie ir iškviečia policiją.
EK rekomenduoja sunkiomis psichikos ligomis sergantiems asmenims taikyti pažeidžiamumo prezumpciją. Konferencijoje akcentuota, kad būtina užtikrinti pažeidžiamų asmenų specialiąsias procesines teises, kurios susijusios su teise į informaciją, medicinos pagalbą, privatumą, advokatą, užtikrinti su ikiteisminiu sulaikymu susijusias teises. Būtini reguliarūs specialistų mokymai, kurie padėtų geriau suprasti rizikas, su kuriomis susiduria minėti asmenys – taip padidėtų gebėjimas šias rizikas sumažinti. Tikslas – ne atleisti neįgalius asmenis nuo atsakomybės, o užtikrinti jiems lygybės ir nediskriminavimo principais grįstą teisingą teismą. Neturi likti uždarų įstaigų sunkią intelekto negalią turintiems asmenims, paslaugos jiems turi būti teikiamos bendruomenėje (lot. extra muros, ne tarp uždarų sienų).
Į pagalbą – raudonoji kortelė
Renginio dalyviai supažindinti su kol kas paviene, bet labai paveikia priemone, kuri galėtų padėti pažeidžiamiems asmenims. Ši idėja pristatyta 2006 m. „GAMIAN-Europe“ konferencijoje („GAMIAN-Europe“ – 1998 m. įkurtas įtakingas tarptautinis pacientų organizacijų, kovojančių dėl psichikos sutrikimus patyrusių asmenų teisių, tinklas, užsiimantis lobizmu, pacientų teisių gynimu, tyrimais, atstovavimu, vienijantis 53 asociacijas iš 25 šalių).
Minėtoje konferencijoje dalyvavęs olandas Pieteris Overduinas, apie 20 metų segantis bipoliniu afektiniu sutrikimu ir dėl psichikos sutrikimų turėjęs rimtų problemų su policija, pasiūlė pacientams su savimi turėti raudonąją kortelę. Panašią kortelę galėtų turėti asmenys, kurie patenka į pažeidžiamo asmens apibrėžtį, taip pat jau turėję reikalų arba problemų su teisėsauga.
P. Overduinas aiškina: „Pasimokęs iš savo neigiamos patirties, kartu su savo psichiatru ir keliais patikėtiniais parengiau krizės planą ir krizės kortelę. Ją visuomet nešiojuosi su savimi. Kortelėje yra mano asmeniniai duomenys, parašyta, kokio policijos elgesio pageidaučiau. Kortelėje yra mano patikėtinių adresai – prireikus būtina kuo skubiau į juos kreiptis, yra pateiktas ir ligoninės, į kurią norėčiau būti pristatytas, adresas. Krizės kortelėje parašyta: „Daugiau informacijos galite rasti mano krizės plane.“
Krizės planas yra šiek tiek išsamesnis nei krizės kortelė. „Planas buvo oficialiai pasirašytas. Galima sakyti, kad tai testamentas gyvam esant – gyvoji valia. Jame nurodoma, kokie patikėtiniai rūpinsis mano reikalais kilus psichologinei krizei. Jame yra asmeninė informacija, informacija apie mano geriamus vaistus ir bendrą fizinę sveikatą. Aprašoma, kaip elgiuosi, kai kyla manijos arba depresijos priepuolis, ir kaip noriu būti gydomas, jei atsidursiu ligoninėje. Manau, pastarasis nurodymas ypač svarbus“, – pasakoja P. Overduinas.
Kortelėje prašoma nenaudoti smurto, pateiktos rekomendacijos prireikus policijos intervencijos: „Jei kilus psichikos krizei susidurčiau su policija, pageidaučiau, kad policijos pareigūnai bendrautų su manimi ramiai. Norėčiau, kad policija aiškiai man pasakytų, kas bus ir kodėl reikalingi procesiniai veiksmai, labai prašau paaiškinti tuos veiksmus daugiau kartų. Jei laikinas sulaikymas neišvengiamas, labai prašau reguliariai sekti mano sveikatos būklę ir dar kartą paaiškinti, kas man nutiko ir kokių bus imtasi procesinių veiksmų. Be to, būčiau dėkingas, kad policija prižiūrėtų, ar man nuolat duodama pavalgyti ir atsigerti. Pageidauju kuo skubiau susisiekti su mano patikėtiniais ir abiejų pusių susitarimu minėti asmenys nuspręs, kur aš privalau būti nuvežtas.“
Taip pat Pieteris pataria, kaip su juo kilus krizei turėtų elgtis socialiniai darbuotojai: svarbu, kad jie kalbėtų ramiai, neagresyviai ir užtikrintai, nesiveltų į diskusiją, kuo greičiau susisiektų su kortelėje nurodytais patikėtiniais. Be to, jis nurodo, kurioje ligoninėje norėtų būti gydomas, jei kiltų būtinybė. Austrų policininkas, komentavęs šią paciento valios išraišką, sakė, kad kol kas Austrijoje, jei įtariama, kad žmogus serga, jis vežamas į gydymo įstaigą pagal gyvenamąją vietą, o ne ten, kur pageidauja. Olandijoje minėtas pacientas iš anksto pasirašė sutartį su jį gydančiu gydytoju ir ligonine, kuri jį priimtų net ir skubos tvarka.
Aprašė savo kritinę būseną
P. Overduinas apie savo ligą viešai ir drąsiai kalbėjo Olandijos televizijoje, yra išleidęs net keletą knygų. Knygoje „Dievas sutrikęs: Jis mano, kad Jis Pieteris“ P. Overduinas aprašė savo būseną tuo metu, kai buvo itin agresyvus ir artimųjų prašymu suimtas policijos.
„Mane gali apimti įsiūtis, kai esu Dievas arba Gandhi, o žmonės man prieštarauja. Tuomet man atrodo, kad paneigiama mano esmė. Įsivaizduokite, kad žmonės staiga nustoja manyti, jog nesate tuo, kuo sakotės esą. Tada norite visus įtikinti, kas esate. Bent jau to noriu, bet aš negaliu įkvėpti tikėjimo žmonių širdyse. Savo prigimtimi nesu agresyvus. Tai, kad nustūmiau televizorių nuo spintelės, nėra smurto aktas, tai daugiau bejėgiškumas, tai taip pat neįtikėtinos vienatvės požymis.
Mano tėvas ir draugas nuolat stengiasi mane įtraukti į pokalbį. Jie sutinka su manimi, tai padeda. Aš nusiraminu, noriu eiti namo. Nieko neįtardamas, uždarau tėvų namų duris ir nustembu matydamas policijos automobilį ir porą policininkų, besilaikančių tinkamo atstumo. Šiuolaikiniai fariziejai, pamanau. Kaip ir mano Sūnus prieš du tūkstančius metų, suvokiu, kad turėsiu kentėti. Vietoj erškėčių vainiko jie man uždeda antrankius...“ (54–55 p.).
__________________
Straipsnio autorė save laiko pažeidžiamos grupės atstove, nes daugiau kaip 20 metų serga psichikos liga, 19 metų yra neįgali. 2006–2012 m. buvo „GAMIAN-Europe“ valdybos, susidedančios iš 12 asmenų, narė, rinkta tris kadencijas iš eilės.
