Dabar į E.Vėlyvio sumanymą reaguojama piktai, nors tiek tada Rusijoje, tiek dabar Lietuvoje įžeisti tikinčiųjų jausmai, o dar plačiau – tai vienos prigimties reiškinys, kuris smerktinas vienodai, kad ir kokioje šalyje pasirodytų. Politiniai niuansai negali pateisinti vertybių išniekinimo.
Nežinau, kuo baigsis E.Vėlyvio „meninė išmonė“ – moraliniu pamokslu ar griežčiau, tačiau gerai yra tai, kad visuomenė sureagavo. Bažnyčiai dera ginti šventoves, neleisti tikinčiųjų įžeidinėti, bet be visuomenės pagalbos Bažnyčia būtų bejėgė.
Seimo narys M.Adomėnas, vienas iš retų politikų, kuriam tinka garbinga konservatoriaus etiketė, nenorėdamas būti apšauktas obskurantu, tamsybininku, apsiribojo formalia puse, trukdymu mišioms, bet užsiminė ir apie platesnę – dvasinės sveikatos – problemą, į kurią ne vien Lietuvoje dar per mažai kreipiama dėmesio. Tiksliau, apie tai kalba tik filosofai, sociologai ir menininkai, žinoma, tie, kurie susirūpinę ne tik savo asmenybės reklama.
Nepretenduoju į šiuolaikinės visuomenės dvasinės raidos žinovus, bet nesunku pastebėti, kad ribos tarp to, kas galima ir kas ne, sparčiai trinasi. Ir tai prasideda nuo mokyklos suolo. Vartodamas žodį „mokyklos“ anaiptol nenoriu, kaip dabar madinga, apšaukti mokytojų kraštiniais, iešmininkais.
Savaime suprantama, viskas prasideda šeimoje, kuri turi vis mažiau laiko ir galimybių auklėjimui. Viskas paliekama savaiminei tėkmei. O tėkmė srauni, plati ir agresyvi. Akyse nyksta pagarba kitam, jo jausmams, tarp jų ir religiniams, kito žmogaus asmenybei, netgi gyvybei.
Tai, ką noriu rašyti toliau, jau neliečia nei E.Vėlyvio, nei jo draugų. Pats E.Vėlyvis yra gabus menininkas, galbūt ateityje iškelsiantis ne vieną aštrią visuomenės gyvenimo problemą.
Seniai kirba pasiaiškinti keistą mūsų gyvenimo fenomeną, kuris į kampą varo ne vien mano kartos atstovus. Jauni žmonės nužudo savo bendraamžį faktiškai be jokio motyvo ir net nesuvokia, kad padarė nusikaltimą.
Neseniai girdėjau, kaip vienas policijos komisaras stebėjosi nužudyme dalyvavusių, jau ne paauglių, kalbėjimu. Pats nusikaltimas baisus, bet dar baisiau, kai kaltieji nesuvokia, ką padarė. Nužudyta be jokios aiškios priežasties. Ką padarysi, skėsteli rankomis žudikai, taip jau atsitiko.
Prasidėjus teismo procesui gyvenimą tik pradedantys žmonės, regis, taip pat nedaug ką pasakys. Ir kažin ar gailėsis? Ar gali kas nors suprantamai paaiškinti, dėl ko buvo nužudytas jaunas kompozitorius T.Dobrovolskis? Sumirga kažkokie skysti politiniai niuansai.
Galiu paaiškinti pilietinio karo priešiškumo pritvinkusioje atmosferoje senais laikais genialaus ispanų poeto F.Garcios Lorcos žūtį. O kokios priešpriešos drasko dabartinę Lietuvą?
Gauja įmitusių vyrukų, anaiptol ne užkietėjusių recidyvistų, pavogę automobilį nužudo merginą. Atvesti į teismą vienas kitam mirksi, juokiasi į saują, lyg būtų ne jų gyvenimo pabaigos pradžia, o kažkoks keistas spektaklis.
Gauja pienburnių, suspardžiusių savo bendraamžę apleistoje sovietinėje fermoje, teisiami ašaroja. Bet ne dėl to, ką padarė. Ašaros rieda dėl nebesustabdomo prunkštimo. Kažkodėl jiems linksma. Tėvai ties infarkto riba. Visuomenė pastėrusi: iš kur ta karta, iš kur toks žiaurumas? Ir ne tik su žmonėmis.
Prireikia jau net specialių įstatymų tramdyti agresyvumą gyvūnų atžvilgiu. Agresijos protrūkius bandoma paaiškinti, manau, teisingai, karais. Mokslinių tyrinėjimų ir beletristinio vaizdavimo šia tema – kalnai. Bet juk dabar Lietuvoje ne karo ir beviltiško skurdo metas, kai dėl išlikimo rizikuojama savo laisve. Iš kur tokia agresijos epidemija?
Nenoriu apsiriboti vien Lietuvos pavyzdžiais. Seniai domina klausimas, į kurį niekur dar neradau atsakymo. Kodėl vadinamojoje „Islamo valstybėje“, teroristų gretose, tiek daug europiečių, jaunų žmonių iš gerų šeimų, pasiryžusių naikinti viską, kas gyva. Perskaičiau teroristų „manifestą“ ir žudynių „pagrindimą“. A.Hitlerio „Mein Kampf“, palyginti su tuo, yra rašinėlis laisva tema.
Kas vyksta tokių žmonių galvose, bandoma atspėti dešimtmečius. Suvokus tikimasi surasti prevencinių priemonių. Deja, agresijos bangos kartojasi, nors iš pradžių reiškiasi neatpažįstamomis formomis. Susigriebiama, kai jau būna per vėlu.
Mano manymu, pasaulyje – o jo dalelė esame ir mes – atgimsta XIX amžiaus pabaigai būdingas anarchistinis judėjimas. Anarchizmas su savo filosofija, gyvenimiškomis nuostatomis ir savais guru suvešėjo Rusijoje ir paplito Europoje. Ne anarchizmas sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą, bet anarchistai prie to prisidėjo.
Anarchizmas su destruktyviu požiūriu į praeitį ir ateitį, žmones, politiką, kultūrą, religiją, papročius visada prisiklijuoja prie istorinių lūžių ir veikia kaip agresijos idėjinis katalizatorius.
Didelių permainų, nebūtinai į gera, iššūkių, net artėjančio chaoso nuotaikų kupini iškilių dabarties mąstytojų rašiniai. Optimizmo nekelia ir plika akimi matoma ir kasdien girdima didžioji politika.
Skaitytojas gali dar kartą paklausti: ar E.Vėlyvio ir Ko. „išdaiga“ neišvengiamai perša plačias pesimistines išvadas apie dvasinę visuomenės būklę? Nebūtinai.
Galima E.Vėlyvio performansą pavadinti ir girtu pokštu. Argi maža tokių? Tačiau koks iššūkis, toks ir atsakymas. Nėra ko pykti.
