Ką reiškia turėti negalią
Festivalyje dalyvavusi Lietuvos neįgaliųjų draugija piknike kvietė susipažinti su draugijos vykdomomis veiklomis, sužinoti, su kokiomis problemomis susiduria neįgalieji. Draugijos teisininkė Evelina Kelmelienė sako, kad gyvas bendravimas tokiame renginyje leidžia geriau suprasti vieniems kitus: vieni pasakoja savo istorijas, dalijasi rūpesčiais, kiti siūlosi pagelbėti ar teiraujasi apie savanorystės galimybes.
Draugijos palapinėje lankytojų laukė žaidimai, leidžiantys pajusti, ką reiškia turėti vieną ar kitą fizinę negalią. Pavyzdžiui, buvo galima pabandyti užrištomis akimis įsipilti vandens į stiklinę, gestų kalba pasakyti sakinį, pabandyti susirišti plaukus viena ranka ar užsirišti batą, parašyti sakinį ta ranka, kuria įprastai nerašo. Atrodytų, įprasti kasdieniai veiksmai, kuriuos negalių neturintys atlieka net nesusimąstydami, kitiems yra kasdienybės iššūkiai.
Pasak E. Kelmelienės, buvo įdomu stebėti užduotis atliekančių žmonių reakcijas – daugumai tai buvo rimti išbandymai: „Vieni sakė, kad kai kurių veiksmų neįmanoma atlikti, kiti, nors ir sunkiai sekėsi, norėjo išbandyti daugiau. Tačiau visi suprato, kad nelengva gyventi neturint rankos, negalint vaikščioti ar nematant.“ Draugija siūlė ir kitokių veiklų: buvo galima pasitikrinti savo tolerancijos lygį atsakant į tolerancijos testo klausimus, spręsti kryžiažodžius ir net dalyvauti protmūšyje negalios temomis.
Ar reikalingi negalią turintys rinkėjai?
Ar žinote, kad 2017 metais net 70 proc. rinkimų vietų Lietuvoje nebuvo pritaikytos neįgaliesiems? Vadinasi, daug neįgaliųjų negalėjo pasinaudoti viena svarbiausių Konstitucijoje garantuotų teisių. Lietuvos neįgaliųjų forumas kartu su iniciatyvine grupe „Žinau, ką renku“ „Laisvės pikniko“ dalyvius kvietė diskutuoti, ar negalią turintys žmonės laukiami rinkimuose kaip rinkėjai ir kandidatai.
Seimo narys Justas Džiugelis apgailestauja, kad neįgaliesiems nesudarytos sąlygos laisvai išreikšti savo valią. „Žmonės, kurie norėtų balsuodami išreikšti savo nuomonę, negali to padaryti, nes tai tampa „misija neįmanoma“, tad jie tampa pasyvūs balsuotojai. Manau, kad visi kartu apie tai kalbėdami, keldami šias problemas viešumon galime pakeisti tokią situaciją“, – vylėsi J. Džiugelis.
Jam pritardama Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė sakė, kad netgi nereikia būti neįgaliam, kad kartais negalėtum atvykti balsuoti – rinkimų apygardos ir apylinkės būna įrengtos viršutiniame aukšte, kur sunku patekti ir mamoms su kūdikių vežimėliais ar senyviems žmonėms.
„Rinkimų vietos nėra parengtos net sveikiesiems, tai ką jau kalbėti apie tam tikrą negalią turinčius žmones. Dažnai nepagalvojame apie smulkmenas, kurios kažkam gali būti labai svarbios. Tarkim, balsalapiai ruošiami neapgalvojus, kaip juos perskaitys silpnaregiai žmonės“, – pateikė pavyzdį Seimo narė.
Diskusijoje kalbėta ir apie tai, kad svarbiausia – ne tik įrengti patalpas, bet ir sukurti tam tikrą kontrolės mechanizmą, kuris užtikrintų, kad būtų vykdomi jau priimti įstatymai ir nutarimai, užtikrinantys neįgalių rinkėjų teises.
Lietuvos neįgaliųjų forumo vadovė Dovilė Juodkaitė sako, kad visuomenė pagaliau turi suprasti, jog neįgalieji – tokie pat žmonės, tik dėl savo turimos negalios ar negalavimo susiduria su daugiau problemų negu sveikieji. Pasak jos, kad apie tas problemas ne tik būtų kalbama, jos turi būti sprendžiamos.
Kalbėtasi ir apie donorystę
„Laisvės piknike“ buvo galima daugiau sužinoti ir apie donorystę. Pasikalbėti apie organų donorystę kvietė Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ atstovai, gyvenantys su donorų organais, savo gyvu pavyzdžiu liudijantys ypatingą donorystės prasmę. Lankytojai, užsukę į „Gyvasties“ palapinę, rašė savo mintis apie donorystę, dėkojo už artimam žmogui išsaugotą ir padovanotą gyvenimą, akcentavo, kad tai – vienintelė galimybė po mirties padėti kitiems, nes organai reikalingi gyviesiems.
„Donorystė – tema, kurią dauguma linkę atidėlioti. Piknike turime galimybę pristatyti lankytojams organų donorystės temą, paneigti sklandančius mitus, paskatinti pokalbį su artimaisiais. Dažna atsisakymo paaukoti po mirties artimojo organus priežasčių – nežinojimas, ką artimasis apie tai galvojo, nes anksčiau apie tai nebuvo kalbėta“, – akcentavo renginyje dalyvavusi Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė.
Irma Juodienė, 18 metų gyvenanti su mamos dovanotu inkstu, sako, kad iš šalies žiūrint viskas atrodo puiku – štai kad ir „Laisvės piknike“ sutiktas jaunimas, politikai, žurnalistai pritaria ir palaiko organų donorystės idėją, reanimatologai atsidavę darbuojasi, kad operacijos būtų sėkmingos. „Bet kyla klausimas, kodėl laukiančių transplantacijos nemažėja? Ar tikrai viskas padaroma, kad transplantacijų būtų daugiau?“ – klausia Irma.
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 1350 asmenų, kurių inkstai neveikia, ir jiems kas antrą dieną atliekamos po 4 valandas trunkančios hemodializės procedūros. Iš jų tik apie 160 įrašyti laukiančių inksto transplantacijos sąrašą. Šiuo metu inksto, širdies, plaučių, kasos, kepenų ar akių ragenos transplantacijos laukia apie 400 žmonių. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiais metais atliktos 109 transplantacijos.
Nacionalinio kraujo centro palapinėje festivalyje buvo galima neatlygintinai paaukoti kraujo. Prie palapinės nusidriekusi eilė viltingai nuteikė kraujo centro darbuotojus. Beje, dovanojantys savo kraujo dažnai būna išreiškę pritarimą ir organų donorystei.
Audronė Rutulienė periodiškai neatlygintinai dovanoja kraujo. Jos vyras Vilhelmas jau 3,5 metų gali džiaugtis aktyviu gyvenimu, kurį jam sugrąžino nepažįstamo donoro artimieji. Moteris sako, kad kraujo aukoja jau daug metų, bet po vyrui atliktos inksto transplantacijos dovanojimo prasmę supranta dar labiau.
Žmones, gavusius antrąjį šansą gyventi, dėkingus jų artimuosius ir visus neabejingus donorystei asociacija „Gyvastis“ kviečia rugsėjo 22 d. kartu eiti pėsčiųjų žygyje „Už gyvenimą. Už donorystę“, kurį Klaipėdoje organizuoja VšĮ „TrenkTuras“.
