Netrumpas vizitas Lietuvoje pakurstė diskusiją, kad ilgiau nei savaitę mūsų šalyje svečiavęsis milijardierius galėjo domėtis galimybe gauti mūsų šalies pilietybę. R.Abramovičius jau turi Rusijos, o neseniai įgijo ir Izraelio pilietybę.
Vizitą lydėjo įdomūs sutapimai
Milijardierius mūsų šalyje rengė šeimos šventę, į kurią buvo sukviesta daugiau nei 160 svečių.
Vizito Lietuvoje metu R.Abramovičius aplankė Užutrakio dvarą, o šventei pasirinko sostinės centre esantį naują viešbutį „Pacai“.
R.Abromovičiaus vizito metu buvo užsakyti visi viešbučio numeriai. Įdomus sutapimas, kad tuo pat metu Lietuvoje viešėjo žydų kilmės verslo magnatas Michailas Chodorkovskis, taip pat buvo surengta litvakų bendruomenės šventė, kurioje susirinko apie 70 žydų iš viso pasaulio.
Vilniuje R.Abramovičiaus susitiko su Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky. Nors ir buvo paviešinta jų susitikimo nuotrauka, F.Kukliansky nonorėjo atskleisti, kokius klausimus aptarė su milijardieriumi.
Šis susitikimas pakurstė gandus, kad R.Abromovičius galėjo domėtis galimybe gauti lietuvišką pilietybę.
Spėja, kad užsuko į Jurbarką
Jurbarko rajono laikraštis „Mūsų laikas“ pateikė dar vieną versiją, kas galėjo į Lietuvą atvilioti R.Abramovičių. Milijardierius galėjo atvykti į Berkoverių šeimos susitikimą. Šis renginys buvo kruopščiai saugomas nuo pašalinių akių.
Jurbarko žurnalistams pavyko sužinoti, kad šio susitikimo organizatoriai susisiekė su Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro direktore ir tarėsi dėl renginio, kuris buvo suplanuotas visai kitoje vietoje – Dvaro parke, prie Prisiminimų akmens.
„Likus kone kelioms dienoms susitikimo vietą perkėlė į kitą vietą – Kauno gatvėje esančią erdvę, nes nenorėjo praleisti svarbių sporto varžybų. Pasidomėjus, kokios tos varžybos, paaiškėjo, kad tuo metu kaip tik vyko Anglijos „Premier“ lygos rungtynės – žaidė Londono „Chelsea“ ir „Manchester City“ komandos“, – rašė laikraštis „Mūsų laikas“.
Lietuviškos šaknys
Žinoma, kad R.Abramovičiaus senelis gimė Eržvilke, o močiutė – Jurbarke. Kitų šaltinių teigimu, iki karo R.Abramovičiaus seneliai iš tėvo pusės Nahimas Leibovičius ir Tauba Stepanova gyveno Baltarusijoje, vėliau atvažiavo į Tauragę. Kadangi šeima gyveno pasiturimai, juos vienus pirmųjų 1940 metais ištrėmė į Sibirą. R.Abramovičiaus senelis žuvo lageryje, močiutė išgyveno ir užaugino tris sūnus, vienas jų – Arkadijus, R.Abramovičiaus tėvas.
Pats R.Abramovičius gimė Rusijos mieste Saratove. Abiejų tėvų neteko dar vaikystėje. 1974 m. atvažiavo pas savo dėdę Abraomą į Maskvą, ten ir baigė mokslus.
Kreiptis dėl pilietybės – įmanoma?
Atidžiau paanalizavus šiuo metu galiojančius įstatymus aiškėja, kad bent jau teorinę galimybę prašyti Lietuvos pilietybės R.Abramovičius tikrai turi ir jam net nereikėtų atsisveikinti su Rusijos ir Izraelio pasu.
Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 9 straipsnis numato, kad „asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys (vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai), kurie nebuvo įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę“.
Teisės aktuose numatyta nuostata, kad jau turintys kitos šalies pilietybę, panorę lietuviško paso, šios turėtų atsisakyti.
Įstatyme nurodoma, kad „asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu nėra kitos valstybės piliečiai“, tačiau numatomos ir kelios išimtys, o viena jų apibrėžiama Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte.
Nurodoma, kad reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie „yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., ar asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonys“. Būtent šis punktas ir leistų R.Abramovičiui išsaugoti turimas Izraelio ir Rusijos pilietybes.
Sprendimą priima per pusmetį
Kreipimosi procedūra taip pat atrodo gana paprasta: užsienyje gyvenantiems asmenims tereikia per Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas pateikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
Prašymas turi būti parašytas lietuvių kalba. Prie jo pridedami dokumentai turi būti išversti į lietuvių kalbą, jeigu jie surašyti ne lietuvių kalba, ir patvirtinti notaro.
Dabar galiojanti tvarka numato, kad klausimai dėl pilietybės suteikimo turi būti išnagrinėti ne ilgiau nei per šešis mėnesius nuo dokumentų pateikimo.
Keli pasai – nieko keisto
Mykolo Romerio universiteto profesorius, konstitucinės teisės ekspertas Vytautas Sinkevičius teigė, kad atvejai, kai žmogus turi ne vienos ir ne dviejų valstybių pasus, neturėtų stebinti.
„Ne visos valstybės tai leidžia, bet kai kalbame apie dvigubą pilietybę, tai turime omenyje, kad „daugiau negu vieną“. Tai nebūtinai gali reikšti, kad tik dvi. Kitaip tariant, jei valstybė leidžia turėti dvigubą pilietybę, tai valstybė leidžia jam turėti tiek pilietybių, kiek jis nori“, – aiškino jis.
Profesoriaus teigimu, yra nemažai valstybių, kurios nustato atvirkščią taisyklę, kai žmogus, tapęs kitos valstybės piliečiu, turėtos pilietybės nepraranda.
„Sunku komentuoti konkrečias aplinkybes, jas reikėtų detaliau žinoti, bet šiuo atveju galioja bendra taisyklė: jei asmuo buvo iš Lietuvos ištremtas ir yra tai patvirtinantys dokumentai, o dėl pilietybės besikreipiantis asmuo yra ištremtojo vaikaitis ar provaikaitis, jis gali turėti dvigubą pilietybę.
Jei Migracijos departamentas, patikrinęs dokumentus, nustatys, kad visos aplinkybės atitinka, pilietybė gali būti atkurta“, – kalbėjo profesorius ir pridūrė, kad tremtinių vaikų ar vaikaičių noras atkurti dvigubą pilietybę yra gana dažnai pasitaikanti praktika.
„Tarp jų – daug Rusijoje gyvenančių asmenų, tremtinių vaikų“, – sakė pašnekovas.
Pilietybė – ne tik teisės, bet ir pareigos
Paklaustas, kuo gali būti naudinga lietuviška pilietybė ir kodėl gali būti pravartu ją atkurti, pašnekovas aiškino, kad mūsų šalyje diskusijos dėl dvigubos pilietybės vyksta nuo 1990 metų.
„Dar rengiant Konstituciją projektuose buvo numatyta koncepcija, kuriai 1991 metais pritarė Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas. Joje buvo nurodoma, kad lietuvos valstybės pilietis dvigubą pilietybę galėtų turėti tik tais atvejais, kurie numatyti pačioje Konstitucijoje. Vėliau buvo susivokta, kad ateityje gali tekti keisti Konstituciją, tad performuluota į tai, kad dviguba pilietybė galima tik įstatymo numatytais atvejais“, – aiškino V.Sinkevičius.
Kitaip tariant, Konstitucijos rengėjai vadovavosi nuostata, kad tų atvejų, kuriuos numatys įstatymas, bus nedaug, jie bus reti ir išimtiniai. Laikui bėgant šių atvejų sąrašas ilgėjo ir net priimtas įstatymas, kad visi iš Lietuvos išvykę lietuviai gali turėti dvigubą pilietybę.
„Šį procesą sustabdė Konstitucinis teismas ir nurodė, kad tokie atvejai turi būti išimtiniai, o pats reiškinys nebūtų masiškai paplitęs“, – sakė profesorius ir pridūrė, kad kalbant apie Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktą būtina atkreipti dėmesį, kad jis susijęs su aplinkybėmis, kai asmuo buvo priverstas įgyti kitos valstybės pilietybę.
„Žmonės buvo ištremti, buvo priversti apsigyventi kitur, laikui bėgant įgijo tos valstybės pilietybę, jų vaikai taip pat įgijo kitos valstybės pilietybę, tad tarsi būtų neteisinga iš jų atimti galimybę turėti lietuvišką pilietybę“, – sakė jis.
Pasak pašnekovo, lietuviškas pasas suteikia galimybę keliauti Šengeno zonoje be vizos. „Užmirštame tokį dalyką, kad pilietybė suteikia ne tik teisių, bet ir pareigų. Reikia pagalvoti, kiek asmuo realiai susijęs su Lietuva. Jei, pavyzdžiui, reikia balsuoti kokiame nors referendume, tarkime, dėl atominės elektrinės, tai kokios valstybės interesais jis vadovausis? Rusijos ar Lietuvos? Nemanau, kad jis vadovausis Lietuvos interesais“, – šyptelėjo profesorius ir pridūrė, kad tokių atvejų pasitaiko ne vienas ir tai yra problema, tačiau įstatymai taikomi visiems vienodai – ir milijonieriams, ir paprastiems piliečiams.
