Tokių klausimų kilo po Izraelio premjero B.Netanyahu vizito mūsų šalyje. Jis pavadintas istoriniu. Toks ir yra.
Pirmasis Izraelio premjero vizitas Lietuvoje akivaizdžiai liudija, jog abiejų valstybių santykiai esmingai keičiasi į gerąją pusę, šyla ir tvirtėja.
Ekonominiai ar kultūriniai abiejų valstybių ryšiai ir nebuvo prasti.
Bet politinis bendravimas nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo šaltai formalus, o kartais net pasiekdavo konfliktiškas stadijas.
Viena pagrindinių to priežasčių – lietuvių kolaboravimas su naciais, Antrojo pasaulinio karo metu išžudant didžiąja dalį Lietuvos žydų bendruomenės.
Daugelis žydų visame pasaulyje mūsų valstybę ir visuomenę kaltino antisemitizmu.
Vis dėlto pastaraisiais metais abiejų valstybių santykiai ir šioje srityje pamažu gerėja. Izraelio premjero vizitas į Lietuvą, iš kurios kilusi ir jo šeima, – akivaizdžiausias to įrodymas.
Tačiau pagrindinis B.Netanyahu vizito tikslas, žinoma, buvo ne praeities temos ir net ne dvišaliai santykiai, o dabartiniai geopolitiniai jo valstybės interesai.
Tel Avivas šiuo metu mėgina klibinti ES vienybę dėl Vakarų santykių su Iranu – svarbiausiu Izraelio priešu.
Dabartinė Izraelio valdžia yra sudariusi tvirtą sąjungą su JAV, tiksliau, su dabartine prezidento D.Trumpo administracija. Pastaroji atšaukė B.Obamos sudarytą sutartį su Iranu dėl branduolinės programos sustabdymo mainais į sankcijų atšaukimą.
Amerika grasina naujomis sankcijomis Teheranui, taip pat ES valstybėms, kurios ketina laikytis tos sutarties, net teikia Iranui finansinę pagalbą.
Šitokią ES politiką griežtai kritikuoja Izraelis, visiškai remiantis dabartinį Vašingtono kursą.
Savo ruožtu ES toliau kritikuoja Izraelio jėgos ir asimiliacijos politiką Palestinoje bei okupuotame Vakarų Krante, nelegalių nausėdijų ten kūrimą.
Izraeliui, regis, pavyko kiek suskaldyti prieš jį vieningai nusiteikusių arabų valstybių frontą siūlant bendrą kovą su Iranu. Mat jis kai kurioms arabų šalims yra didesnė grėsmė nei Izraelis, taigi jos lyg sutiko su tokiu sandėriu.
Panašų manevrą Izraelis dabar mėgina atlikti Senajame žemyne, o vienos pretendenčių į žydišką ledlaužį – Vidurio ir Rytų Europos valstybės, pirmiausia – Lietuva.
Oficialusis Vilnius, regis, kone pats pasisiūlė šiam vaidmeniui. Aukščiausi mūsų šalies pareigūnai kartoja, jog Lietuva tenori būti tarpininkė, nors toliau remia pagrindines ES nuostatas dėl nausėdijų Vakarų Krante ar dėl perteklinio jėgos naudojimo prieš palestiniečius.
Tačiau čia pat girdėti raginimų ir ES pakeisti esą pernelyg kategorišką politiką Izraelio atžvilgiu, iš naujo mąstyti apie santykius su Iranu, nuskamba kitų atvirai proizraelietiškų pareiškimų.
Vienas tokių Lietuvos entuziazmo šaltinių galbūt yra siekis užglaistyti istorines žaizdas su viena įtakingiausių pasaulio valstybių. Kitas šaltinis – noras parodyti savo diplomatinę svarbą ir taip padidinti savo vertę visoje ES.
Atrodo, jog tokį pat vaidmenį atlikti Vilnius mėgina ir kitame Europos Sąjungai itin svarbiame fronte. Lietuvoje šiomis dienomis apsilankė Turkijos, šiuo metu besipešančios ne tik su ES, bet ir su JAV, užsienio reikalų ministras.
Bet labai svarbus dar vienas aspektas.JAV ir Izraelio tandemas šiuo metu yra daug patikimesnis skydas nuo Rusijos grėsmės nei gerokai pakrikusi ir vėl su Maskva tarsi flirtuoti pradedanti ES.
Susidaro įspūdis, jog būtent taip mąsto mūsų politikai, kurie Izraelį vertina kaip labai svarbų tiltą į Vašingtono širdį.
Todėl mūsų politikos vairininkų nė kiek netrikdė atviri B.Netanyahu pareiškimai, jog Izraeliui iš esmės nerūpi Rusijos grėsmė šiame regione ar karas su Ukraina.
Svarbiausias žydų rūpestis – ne tik išvengti karinio susidūrimo su rusais savo pašonėje Sirijoje, bet ir pamėginti susitarti, kad jie įkalbėtų iš ten pasitraukti Iraną.
Šiaip ar kitaip, kyla ne vienas klausimas. Ar Lietuva (net kartu su kitomis Baltijos šalimis) tikrai yra pajėgi atlikti tokį geopolitinį ES didžiųjų valstybių ir Izraelio piršlės vaidmenį?
Kaip pagrindinės Europos sostinės įvertins tokį Vilniaus tarpininkavimą ir kaip tai atsilieps mūsų pozicijoms ES, kurios nėra itin svarios?
Kita vertus, kaip Izraelis ir B.Netanyahu iš tiesų vertina Lietuvos galimybes? Ar nežiūrima į tai tik kaip į politinį žaidimą Tel Avivui pamėginus tiesiog dar kartą paerzinti Briuselį, Paryžių ir Berlyną?
Negana to, Izraelio ir JAV elgsena tarptautinėje arenoje labai priklauso nuo tų šalių vidaus politinės konjunktūros.
Ypač tai pasakytina apie Vašingtoną. O kas bus, jei ši konjunktūra pasikeis?
Beje, tai ne pirmas kartas, kai mūsų užsienio politikos strategai pasileidžia į priekį, tokius klausimus taip ir palikdami kyboti ore.
