Pasak Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, 1,4 mln. eurų kainavęs viadukas per Narbuto gatvę buvo būtinas – toje vietoje einant per perėją kone kasmet žūdavo žmonių. Tai investicija į žmonių saugumą ir patogumą. Analogiškas viadukas planuojamas Ukmergės gatvėje.
Viaduko atidaryme apsilankė Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovės Ginta Žemaitaitytė ir Ramunė Šidlauskaitė, abi juda neįgaliųjų vežimėliais. Ginta guodėsi šiek tiek pavargusi, kol įveikė gana ilgą nuolydį, ir sakė šiek tiek nerimaujanti, kad silpnesnes rankas turintiems žmonėms neįgaliojo vežimėliu užkilti į viaduką bus nelengva. Vis dėlto G. Žemaitaitytė džiaugiasi, kad atsižvelgta į neįgaliųjų siūlymus ir vietoj lifto pasirinktas nuolydis – šis niekada nesuges ir nereikės bijoti, kad nepavyks pereiti gatvės. Kitose šalyse yra tekę matyti įvairių sprendimų – būna įrengti tiek keltuvai, tiek nuolydžiai. Pavyzdys mums galėtų būti Skandinavija, tačiau daugelyje kitų šalių toli gražu ne viskas idealiai pritaikyta.
R. Šidlauskaitė taip pat patenkinta, kad Vilniaus miesto savivaldybė rengdama viaduko projektą nuolat bendravo su neįgaliųjų atstovais, todėl rastas geriausias sprendimas. Daryti didesnio nuolydžio šioje vietoje nebūtų įmanoma. Gerai, kad įrengtos poilsio vietos, kur pavargus galima sustoti pailsėti, taip pat tose vietose, kur keičiasi statumas, įrengti iškilūs paviršiai, kad būtų lengviau orientuotis regos negalią turintiems žmonėms.
R. Šidlauskaitė atkreipė dėmesį, kad Vilniuje aktyviai rengiamas darnaus judumo planas, kuriame numatyta daug pokyčių mieste – planuojami nauji dviračių ir pėsčiųjų takai, peržiūrimi visuomeninio transporto maršrutai ir pan. Svarbu tai, kad jį rengiant galvojama apie visus žmones – ir apie dviratininkus, ir apie pėsčiuosius, taip pat ir apie turinčius judėjimo sunkumų. „Teko girdėti, kad kituose miestuose į reikalavimą atsižvelgti į visų interesus žiūrima labiau biurokratiškai, o sostinėje jaučiame norą padaryti taip, kad visiems gyventojams būtų gerai, į mūsų siūlymus įsiklausoma“, – sako R. Šidlauskaitė. „Ką nors statant, rekonstruojant mums nebeturėtų kilti mintis, kad objektas gali būti kam nors neprieinamas“, – jai pritaria ir G. Žemaitaitytė.
