Minint šią sukaktį, mintimis su portalu lrytas.lt pasidalijo buvęs pirmasis Nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius.
„Dievas neturi kitų rankų, kaip tik tavo! Dar jis valdo sutapimus. 1993 rugpjūčio 31-mają aš meldžiausi, kaip tik gali nereligingas žmogus. Tai, kad Rusijos gynybos ministru buvo paskirtas Pavelas Gračiovas, įtakingas desantininkų grupuotės atstovas išgelbėjęs B.Jelceną 1991 rugpjūčio pučo metu ir tuo pačiu gerai žinomas Lietuvoje asmuo, tarnavęs čia divizijos vadu...
Tai, kad su buvusiu Rusijos gynybos ministru P.Šapošnikovu buvo susiklostę labai geri ir draugiški santykiai... Tai, kad Rusijos užsienio reikalų ministro pirmas pavaduotojas F. Šelov-Kovediajev buvo ir demokratas ir draugas... Tai, kad mums pavyko pasiūlyti P.Gračiovui patarėjais atsargos karininkų organizacijos „Skydas“ atstovus daug talkinusius mums Lietuvoje 1991 m. TSRS agresijos metu…
Tai, kad Rusijos derybų delegacijai vadovavo kietakaktis Vitalijus Čiurkinas, nepopuliarus tarp Rusijoje, valdžioje dar buvusių demokratų... Tai, kad iš Vokietijos vyko Rusijos kariuomenės išvedimas per Klaipėdos terminalus ir mūsų geležinkelius ir mes turėjome ką pasiūlyti vokiečiams.
Tai, kad Rusijai katastrofiškai stigo pinigų, o kariuomenės išvedimas iš Lietuvos žadėjo ir kreditus ir galimybę išparduoti nelauktai „atsilaisvinusius“ karinius aktyvus...
Taip visų šių aplinkybių sutapimas buvos stebuklas. Bet mes jas, šias galimybes išnaudojome
Garbės nestokoju. Mano parašai puikuojasi ant tarpvalstybinės sutarties pagal kurią buvo išvesta okupanto kariuomenė... Būdamas Vyriausybės įgaliotiniu Rusijos kariuomenei išvesti ir gynybos ministru savo indėlį galiu nesunkiai įrodyti. Deja, šiandien teko dalyvauti renginyje, kurio kitaip, kaip rinkiminiu vienos partijos „Šou“ nepavadinsi.
Buvęs tarpvalstybinės Lietuvos-Rusijos derybų delegacijos vadovas Č.Stankevičius supainiojo datas ir kalbėdamas apie neva atliktą milžinišką savo vadovaujamos delegacijos darbą pamiršo, kad minima okupanto kariuomenės išvedimo data, tai yra veikla prie kurios nei jis nei jo veikla neprisidėjo...
Juokingiausia tai, kad minima delegacija dėl nieko nesusitarė ir kartu su V.Čiurkino vadovaujama Rusijos delegacija tik tempė laiką ir demonstravo „patriotizmą“, puikiai suvokdami, kad galimybių pradėti realius procesus laikas baigiasi.
Buvęs vadovas Č.Stankevičius sąmoningai nutylėjo eilę labai svarbių deryboms aplinkybių ir toliau pavertė valstybinį renginį savo partijėlės propagavimo reikalu. Trumpai: po to, kai aš pasirašiau sutartį, dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, pasikeitė valdančiosios partijos, vyriausybės...
Aš noriu pasakyti, kad Rusijos kariuomenės išvedimą iš Lietuvos realizavo ne kažkokia „derybų delegacija“, bet daugybė žmonių dirbusių įvairiose Lietuvos Gynybos ministerijos struktūrose. Kaip buvęs Lietuvos Vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis Rusijos kariuomenės išvedimui, aš galiu paliudyti, kad nebuvo nei vienos ministerijos, nei vienos srities Lietuvoje, kuri nebuvo įjungta šiam milžiniškam darbui atlikti.
Būtina paminėti ir labai efektyvią tuometinio užsienio reikalų ministro P.Gylio, prezidento patarėjo V.J.Paleckio ir paties Prezidento A.Brazausko darbą. Man buvo nemalonu dalyvauti keleto asmenų savęs išaukštinimo renginyje, kuriame buvo ignoruojami istorinio teisingumo ir politinio padorumo principai.
Ar galėjo viskas žlugti? Akimirksniu! Rusija tuo metu neturėjo vienos galvos... Eilė politinių ir verslo grupuočių pešėsi tarpusavyje dėl buvusios TSRS palikimo ir įtakų. Mes turime keliasdešimt Rusijos vadovų pareiškimų, esą Rusijos kariuomenės išvedimas stabdomas!
Žinoma, kiekvieną, kartą išgirdęs apie eilinę provokaciją, aš susisiekdavau su Rusijos gynybos ministru P.Gračiovu ir išgirsdavau jo ramų balsą: „Audrius, my zhe dogovorilisj! Ja ich dobju!” Ir Pavelas juos „damušdavo“. Šiandieniniam skaitytojui gali būti sunkiai suprantami mūsų ryšiai ir santykiai su Rusijos pareigūnais.
Jie rėmėsi bendru siekiu sukurti kitokį pasaulį mūsų gyvenamoje erdvėje. Mes kurį laiką atakavome bendrus tikslus! Tai ne šiandieninės Rusijos vadovybės analogas. Toliau reikėtų pratęsti pokalbį apie mano požiūrius į Lietuvos-Rusijos šiandienius santykius, bet, tai kita tema. Nemanau, kad būti Rusijos kariuomenės taikiniu yra Lietuvos politinis tikslas ir laikau „keistais“ mūsų vadovybės siekius klaikyti mus visus “po strėle“.
Jūs galite manęs paklausti ar išvesti 37000 rusijos kariškų ir įvairios technoikos buvo svarbiou uždaviniu? Visų pirma, reikia vertinti politinę šio uždavinio dedamają! Mes laužėme pasaulį, kurį suformavo Ribentropo-Molotovo paktas ir vėliau sekę Jaltos susitarimai.
Kita vertus tai buvo milžiniškas techninis iššukis: mes neapsakomai apkrovėme Lietuvos kelius ir geležinkelių sistemą. Mums teko spręsti, kur reikia dėti daugybę be butų likusių Rusijos kariškių... Aš dar kartą pakartosiu, be labai efektyvios visos Lietuvois Vyriausybės veiklos mes šių uždavinių nebūtume išsprendę.
Dirbo visos ministerijos! Man buvo suteikti įgaliojimai pareikalauti iš visų. Ir dirbo visi. Todėl šiandieninis politinis „Šou“ yra toks kvailas ir nepriimtinas.
Kai kas sako, kad ne visa Rusijos kariuomenė buvo išvesta 31.08.1993. Gryna tiesa. Aš melavau. Politiniu požiūriu, mums buvo naudinaga fiksuoti, kad Rusija įvykdė savo įsipaeigojimus. Mes turėjome pasakyti tarptautinei politinei bendruomenei, kad procesas pabaigtas. Tikrumoje, jis tęsėsi dar gerus du mėnesius... Tai, kad Rusijos oficialūs pareigūnai pasakytų „mes išėjome“ buvo taip svarbu, kad visokie mažmožiai neturėjo reikšmės“, – dėstė A.Butkevičius.
Netikėtą istorijos versiją pateikė kėdainietis
Su „Lietuvos ryto“ žurnaliste bendravęs 47 metų Vladimiras Pachotinskis iš Kėdainių atskleidė nutylėtas istorijos detales.
Prieš 25 metus vyras dirbo traukinių palydovu ir kruopščiai užsirašinėjo kiekvieną dieną tai, ką matė. Savo dienoraščiuose jis aprašė ir kelionę su traukiniu, vežusiu paskutinius sovietų armijos karininkus ir kareivius.
V.Pachotinskio teigimu, iš Gaižiūnų traukinys pajudėjo 1993 rugsėjo 11 dieną 15 val. Ten palydovu dirbęs V.Pachotinskis svajojo tapti žurnalistu, todėl užsirašinėjo kiekvieną smulkmeną.
Traukiniu važiavo 70 karininkų ir 180 kareivių. Kartu važiavusių šeimos narių jis neskaičiavo. Kariškiai turėjo 23 automatus ir 3 pistoletus. Traukinyje buvo 58 vagonai, iš jų 7 keleiviniai.
Dėl tų 7 vagonų traukinys ir vėlavo. Karininkas, kuris buvo traukinio viršininkas pareiškė, kad rusų kareiviai – ne gyvuliai, todėl tokiais vagonais nevažiuos. Vagonuose buvo sulaužytos durys, nebuvo šviesos. Nuo rugpjūčio 29 iki rugsėjo 11 vagonus kelis kartus siuntė į Vilnių taisyti.
Galų gale pajudėjęs traukinys rugsėjo 18 d. atvyko į Omską, o į Vilnių vagonai grįžo 26 rugsėjo.
Šiuo metu V.Pachotinskis gyvena Anglijoje ir dirba sandėliuose.
