Į LRT laidą „Savaitė“ buvo pakviestas susitarimo nenorintis pasirašyti socialdemokratas G.Paluckas, kuris buvo tiesiog egzaminuojamas tiek konservatorių atstovės R.Juknevičienės, tiek pačios laidos vedėjos N.Pumprickaitės. Sutrikęs G.Paluckas, lyg į kampą pastatytas mokinys, neturėjo ką ir atsakyti.
Nežinau, gal pasenau ir jau nebesuprantu naujų modernių diskusijų formų. O kokia ta kita G.Palucko nuomonė? Jo manymu, Lietuva ir taip yra viena iš nedaugelio NATO narių, sąžiningai vykdanti 2 procentų BVP gynybos išlaidoms įsipareigojimą, o norint skirti „virš plano“ reikėtų pagalvoti ir apie socialines problemas.
Dėl išlaidų gynybai gretinimo su kitomis valstybės problemomis R.Juknevičienė ir supyko. Net greta pašnekovo nebenorėjo stovėti.
Teisinga ar ne, bet visose NATO ir jai nepriklausančiose valstybėse, išskyrus totalitarines, išlaidas gynybai visuomenė diskusijose sieja su socialinėmis, švietimo ar sveikatos apsaugos problemomis ir niekas tokio siejimo nelaiko kenkimu nacionaliniam interesui. Paprastai priimama tai, ką vyriausybės ir siūlo, tačiau niekas negali apkaltinti, kad nebuvo diskusijos.
Kaip minėjau, tokiam bendram partijų dokumentui pritariu, bet suprantu ir tai, ką nori pasakyti G.Paluckas. Įsipareigoti gynybai skirti 2,5 proc. BVP niekas nereikalauja ir neprašo, juolab net didžiosios NATO narės, tokios kaip Vokietija, vos juda link sutarto įsipareigojimo.
Žinoma, tas nedidelis gabalėlis virš 2 proc. neišspręs nei socialinės atskirties, kuri visuose portaluose ekspertų prognozuojama vis didėjanti, nei Lietuvos švietimo, nei sveikatos apsaugos problemų.
Bet tiek žmogus kombaine, tiek susikūprinęs darže, tiek prie staklių tylomis pagalvos – kam persistengti, jei niekas neprašo ir dar kai kurios NATO senbuvės pačios nevykdo, ką pažadėjusios?
Kyla žmonėms ir kitokių klausimų. O kam tie papildomi pinigai bus skiriami? Įsigijimams, naujai technikai ar kitoms Lietuvos kariuomenės problemoms, apie kurias šią savaitę kalbėjo buvęs krašto apsaugos ministras G.Kirkilas.
Neuždrausi žmonėms svarstyti ir strateginių klausimų. Taip, Rusija – grėsmė. Bet kokia padėtis NATO valstybėse? JAV – galingos, o štai Vokietijoje, kiek žinome iš šios šalies žiniasklaidos, kurią perpasakojame savoje, yra gana rimtų techninių problemų. Ne Rusijos paveikti žurnalistai tai rašo. Ar Lietuvos 2,5 proc. kompensuos kitų ydas?
Nors palankiai vertinau ir vertinu efektyvias investicijas į gynybą, negaliu užsimerkti ir nematyti norimo pasirašyti dokumento platesniame kontekste. Kas iš pasirašančių ir ekspertų lygiu svarstančių galimus variantus žino ar bent nujaučia, kokia bus geopolitinė situacija 2030 metais?
Atvirai sakant, dabar tai yra visų panašių ilgalaikių planų problema. Kas bus po kelių mėnesių, sunku prognozuoti, o ką jau kalbėti apie dešimtmečius. Ar NATO išliks tokia pat kaip dabar? Prieš dešimt metų toks klausimas būtų kėlęs susirūpinimą klausėjo sveikata. Dabar – jau ne.
Jau metai pasaulio spauda mirgėte mirga apie Turkijos ir JAV trintį. Apie netikėtai užvirusį „keistąjį karą“ tarp ES ir JAV prieš penkerius metus nė nesapnavome. Lietuvos politikai kaip vienas padaras kryžiaus bijo šios temos. Lietuva – konservatyvi šalis, todėl gyvena pastovumo ir blogų dalykų laikinumo iliuzija.
Pamenu, prieš balsavimą dėl „Brexit“ sutikti protingi žmonės vienu balsu tvirtino, kad tik kvailys gali palikti ES. Paliko. Ir nemano esantys kvaili.
Džiūgavome, kai E.Macronas nušienavo euroskeptikus. Bet būtent Prancūzijos prezidento vizija apie ES nuosavo saugumo sistemą gali sukelti didžiausią krizę ne tik Europoje. Toje gynybos sistemoje nebepakaktų ir 5 procentų BVP.
Įvykiai gali pasisukti ir atvirkščia linkme. Lokalinis Rusijos ir JAV karinis susidūrimas, kad ir Sirijoje, sukeltų vienijimosi bangą. Bet ar tokia kaina reikia vienytis?
Netikiu, kad partijų pasirašomas dokumentas dėl tolesnės gynybos politikos savo turiniu bus ilgalaikis. Iki 2030 m. galimi dar du Lietuvos prezidentai ir pustrečio naujo Seimo.
Dabartinis politikų susitarimas bus tik simbolis, rodantis, jog net aršiausių politinių kovų atmosferoje galima turėti sritį, kur emocijas užgožia bendras nacionalinis interesas. O turinys priklausys nuo konkrečių aplinkybių, nesvarbu, ar tai bus 2,5, ar 3, o gal ir daugiau procentų. Svarbu, kad poreikis atitiktų galimybes.
Išskirtinėmis aplinkybėmis ekonominės krizės metu (apsaugok, Viešpatie) bet kokie susitarimai gali gulti į stalčių. Konservatoriai gal ir krimtosi, kad per jiems tekusius ekonominius išbandymus gynybai teko vos 0,8 proc., bet realybė buvo kietesnė už norus.
Maždaug tai ir norėjo pasakyti G.Paluckas, dviejų moterų spaudžiamas į kampą. Be to, socialdemokratai, kad ir kaip jie vadintųsi ir kokias vidaus politines peripetijas šiuo metu išgyventų, nacionalinio saugumo klausimais savo nuostatomis yra arčiausiai konservatorių. Jau netrumpoje atkurtos nepriklausomybės istorijoje tai ne kartą pasitvirtino.
Šiuo požiūriu labai gaila, kad socialdemokratai pradėjo byrėti. Daugelį metų socdemų ir konservatorių palaikoma bendra proeuropietiška nuostata, ypač gynybos klausimais, gali taip pat sutrikti.
Konservatoriams derėtų apie tai pagalvoti. O G.Paluckui neįsiremti ragais ginant savo nuomonę.
