Tradicinė šventė pasipildė naujovėmis
Kol tradicinės mugės dalyviai dėliojo savo dirbinius geram pusdieniui palapinių miesteliu virstančioje Katedros aikštėje, „Tau, Vilniau!“ renginyje dalyvaujančių neįgaliųjų organizacijų atstovai Rotušės prieigose rikiavosi į šventinę eiseną. Jos priekyje – Lietuvos valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“. Pilies gatve žygiuojanti vyriausiojo dirigento Ugniaus Vaiginio vedama eisena, besiplaikstančios organizacijų vėliavos, apie pora šimtų besišypsančių veidų traukė vilniečių ir sostinės svečių dėmesį – jie filmavo, fotografavo, mojavo, kalbino.
Eisenoje dalyvavusių Kėdainių rajono paraplegikų asociacijos pirmininkės Almos Margevičienės, narės Mildos Verkauskienės ir kitų dalyvių nuomone, tokios eisenos labai smagiai nuteikia, tampa geru emociniu užtaisu visai dienai.
Šventės „Tau, Vilniau!“ organizatorė Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ pirmininkė Viktorija Vitaitė džiaugėsi: pirmą kartą surengta eisena pasiteisino – ji sulaukė didelio žmonių susidomėjimo, o prie jos prisijungę ir kartu su eisenos dalyviais į Katedros aikštę atėję vilniečiai pateko į tikrą neįgaliųjų talentų šventę. Tai gerokai išplėtė negalios pažinimo ribas.
Sveikindama šventinio renginio dalyvius Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Asta Kandratavičienė linkėjo, kad kitąmet į šią eiseną įsilietų tūkstantis ar net du tūkstančiai žmonių – juk, pasak jos, tai nacionalinė neįgaliųjų šventė.
„Tau, Vilniau!“ šventės globėjas socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis neslėpė: kiekvieną kartą į šį renginį jis važiuoja be galo džiugiai. Nes, pasak jo, tai vienas svarbiausių liudijimų apie neįgaliųjų buvimą mūsų visuomenėje. „Dėl to, kad esame Katedros aikštėje, Lietuvos širdyje, galima sakyti – dvasiniame Lietuvos centre. Taip ir turėtų būti. Neįgalieji ir visi kiti, kuriems reikia pagalbos, mūsų visuomenėje ir turėtų būti centre. Tik tokia visuomenė ir yra sveika“, – sakė L. Kukuraitis. Ministras neslėpė džiugesio, kad šventės dalyviai keičia visuomenės įsivaizdavimą, kas yra neįgalus žmogus, kas yra sveika, brandi visuomenė.
„Už miestą tau ir man“
V. Vitaitė atkreipia dėmesį, kad šiemetinė šventė turėjo ir naują šūkį – „Už miestą tau ir man“. „Esame už visiems patogų, kuriantį miestą ir kviečiame jame veikti kartu“, – sako „Gubojos“ pirmininkė. Pasak Vilniaus vicemero Gintauto Palucko, šis renginys – puiki proga Vilniui ir vilniečiams geriau suprasti ir susipažinti su visais mūsų visuomenės nariais. „Mes siekiame miesto visiems, tačiau tam, kad jis būtų visiems, reikia vieniems kitus pažinti ir suprasti“, – sakė G. Paluckas. Ministro pirmininko sveikinimus šventės dalyviams perdavė jo patarėjas Juozas Bernatavičius. Palinkėję neįgaliesiems dar daugiau naujų sumanymų ir idėjų, pažadėjo padėti jas įgyvendinti.
„Sostinės dienų“ organizatoriai šiemet neįgaliesiems paskyrė ne tik šią dieną, bet ir įtraukė juos į bendrą festivalio programą. Šventės „Tau, Vilniau!“ išvakarėse „Sostinės dienų“ lankytojai galėjo pasimėgauti trijų puikių neįgalių atlikėjų – Aurimo Papečkio, Emilio Korickio ir Gražvydo Sidiniausko – dainavimu. Prie Nacionalinio dramos teatro surengtas jų koncertas suviliojo tikrai nemažą auditoriją, kiekvieną jų atliktą kūrinį klausytojai palydėjo gausiais aplodismentais. Maloniai žiūrovus nuteikė ir A. Papečkio kartu su aktore Ilona Balsyte atliktas kūrinys, o vakarėjant negalią geriau pažinti kvietė „Dialogas tamsoje“.
Šventinę programą papildė ir įvairių nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos. Gedimino kalno papėdėje visi galėjo išbandyti, kaip groja „Spalvų orkestro“ dalyviai – kūrinėlio „Du gaideliai“ natos penklinėje buvo sužymėtos skirtingomis spalvomis, taip pat nuspalvintos ir metalofono plokštelės. Sporto mėgėjai galėjo išbandyti akmenslydį, aklųjų stalo tenisą (vadinamąjį šoudauną) ar, pasikalbėję su neįgaliųjų teniso atstovais, nuspręsti atvykti į nemokamą šios sporto šakos treniruotę.
Bernardinų sode – meno kolektyvų dūzgės
Nė viena „Tau, Vilniau!“ šventė neapsiėjo be meno mėgėjų kolektyvų pasirodymų. Brandžiausi solistai, kapelos, ansambliai pakyla į didžiąją šventės sceną Katedros aikštėje, kiti meno mėgėjų kolektyvai koncertuoja sektoriuose. Ši taisyklė išlaikyta ir šiemet, tik sektoriai buvo ne Katedros aikštės teritorijoje, o perkelti į Bernardinų sodą. Pasak V. Vitaitės, taip neįgaliųjų talentams norėta suteikti daugiau naujų erdvių, progą prisistatyti vilniečiams, kurie pirmenybę teikia ne dideliems triukšmingiems renginiams, o ramesniam poilsiui parke, gamtos prieglobstyje. Į tris sektorius suskirstytose vietose pasirodė 24 meno mėgėjų kolektyvai. Beje, visus atlikėjus šiemet rinko ne šventės organizatoriai, o juos pasiūlė neįgaliųjų nevyriausybinės organizacijos. Tai dar viena naujovė, stiprinanti NVO atsakomybę.
Ypatingą šių pasirodymų atmosferą padėjo sukurti kolektyvų pasirinktos dainos. Labai harmoningai skambėjo Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos ansamblio „Lietava“ atliktas melodingas kūrinys „Senam parke“, Ignalinos rajono neįgaliųjų draugijos kolektyvo „Putinas“ daina „Tėviškė manoji“, Lazdijų rajono neįgaliųjų draugijos ansamblio „Atjauta“ repertuaras. Romantišką atmosferą papildė ir po Bernardinų sodą vaikštinėjanti, į valso sūkurį įsiliejanti puošniais drabužiais vilkinti Neįgaliųjų naujojo teatro pora. Nebuvo nuskriausti ir smagesnės muzikos mėgėjai – netrūko linksmų kapelų polkų ir maršų. Visą valandą buvo galima mėgautis mažeikiškių į sostinę atvežta programa, kurioje pačius įvairiausius kūrinius atliko skirtingų negalių turintys meno mėgėjai.
Mugėje – dirbinių įvairovė
Katedros aikštėje įsikūręs palapinių mietelis šįsyk irgi buvo kitoks – susiskirstęs į mažesnes skirtingų negalių „gyvenvietes“. Renginio organizatoriai neslepia – šventės partneriais tapusių neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų prašė, kad į mugę būtų atrinkti originalūs, kruopščiai atlikti rankdarbiai. Ir išties buvo kuo pasigrožėti, ne vienos organizacijos dirbiniai stebino išmone ir kokybe. Ir, žinoma, gerokai mažesnėmis kainomis, nei panašius gaminius buvo įvertinę Gedimino prospekte prekiavę „Sostinės dienų“ dalyviai.
Klaipėdos „Gubojai“ priklausančios šilutiškės Alinos Aleničevos prekystalis traukė naujovių ieškančių mugės lankytojų dėmesį. Sumaniai suderinusi polimerinį molį ir natūralias medžiagas – liną, medvilnę, papuošalų kūrėja siūlė dar nematytų vėrinių. „Daug yra papuošalų su gintaru ir linu, o man norėjosi kažko kito, bet taip pat liaudies motyvais. Taip ir gimė papuošalai su medvilne, linu ir polimeriniu moliu (modelinu), – ištaikiusi laisvesnę minutę tarp bendravimo su jos dirbiniais besidominčiomis pirkėjomis pasakoja Alina. – Džiaugiuosi, kad pavyko sukurti kažką įdomaus.“ Šią idėją moteris sugalvojo prieš metus, kiek užtruko, kol surinko medžiagas, o tada jau sėdo spalvų ir atspalvių derinti. Alinos dirbiniai yra iškeliavę į Prancūziją, Italiją, JAV. Įvairiose mugėse dalyvaujanti moteris pasakoja, kad jau yra sugrįžtančių pirkėjų – kas dar vieną papuošalą sau, kas dovanų perka.
Papuošalus Alina pradėjo kurti prieš 15 metų. „Kai susirgau, medikai rekomendavo vengti stresą keliančių darbų, situacijų, – apie gyvenimą pakeitusią ligą prisimena moteris. – Tada ir pradėjau ramiai varstyti karoliukus, kurti papuošalus draugėms, pažįstamoms. Pradėjo atsirasti užsakymų, prisipirkau daug medžiagų. Taip ir „užsikalbinau“.
O štai Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungos narys Bronius Zupka prie jaunystėje išmėginto užsiėmimo grįžo visai neseniai. Mugės lankytojams jis siūlė originalių, akmenėliais pagražintų vazonų gėlėms. Vyriškis neslėpė – kol ant paprasto vazono tuos iš Ventspilio parsivežtus akmenėlius sulipdo, nemažai kantrybės prireikia. „Akmenukai sukuria gerą aurą. Ypač stovėdami ant simbolinės ribos, kur susikerta šviesa ir tamsa“, – pasakoja B. Zupka.
Dėmesį traukė ir šalia originalių vazonėlių išdėlioti siuvinėti Agnės Vidrickaitės atvirukai. Tai kruopščiai atlikti sunkią negalią turinčios merginos darbeliai. Ji pati į šventę atvykti negalėjo, bet labai norėjo, kad žmonės pamatytų, įsigytų jos Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir kitoms progoms skirtų darbelių.
Susikurk pats
Šiemetinė mugė išsiskyrė ir tuo, kad joje buvo galima ne tik nusipirkti vieną ar kitą rankdarbį, bet ir pačiam jį pasidaryti. Į edukacinį popierinių gėlių kūrimo užsiėmimą kvietė Vilniaus neįgaliųjų dienos centras. Laima Stanėnaitė su visomis tokia kūryba susidomėjusiomis moterimis dalijosi patirtimi, kaip iš paprastos servetėlės padaryti dailų, purų bijūną primenantį žiedą. Laikinosiose dirbtuvėlėse vis pasigirsdavo džiugūs šūksniai: „Žiūrėkit, pavyko ir man!“
Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos palapinę puošė originalios tautodailininkės Daivos Malinauskienės siuvinėtos staltiesėlės, rankšluosčiai, takeliai, nosinaitės, pagalvių užvalkalėliai. Šio meno patyrusi siuvinėtoja mokė ir kitus. Siuvinėjimo lankelį, adatą į rankas paėmusi jurbarkietė Janina Kucinienė džiaugėsi nepamiršusi jaunystės dygsnelių ir dėkojo Daivai, grąžinusiai ją į tuos laikus.
Ne vienas „Tau, Vilniau!“ šventės dalyvis namo grįžo išmokęs pasidaryti aitvarą, susikurti sapnų gaudyklę ar nešdamasis ant vandens nutapyto paveikslėlio atspaudą. Norintys kartu su Kristinos Piekautaitės šokių studija mokėsi linijinių šokių, ant Katedros aikštės grindinio su Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro nariais kūrė didžiulę mandalą. 150 renginyje dalyvavusių neįgaliųjų galėjo nemokamai pasižvalgyti po Vilnių vežiojančiu ekskursijų autobusu.
Gražią ir saulėtą „Tau, Vilniau!“ šventės dieną tikrai netrūko smagių emocijų ir bendrystės džiaugsmo suteikiančios veiklos. V. Vitaitė linkėjo, kad šis pozityvumo virusas pasklistų po regionus ir panašios šventės džiugintų ne tik Vilnių, bet ir kitus šalies miestus ir miestelius.
