Savo įžvalgomis apie tai, kas buvo švenčiama rugsėjo pirmąją, pasidalijo lietuvių kalbos mokytoja – ekspertė Lilija Bručkienė.
Vietoj įžangos
Rugsėjo pirmoji. Turėtų būti šventė. Bet nėra. Ne todėl, kad perkėlė į kitą dieną. Šventės vis tiek nebus, nebent gedulo ir vilties. Vilties, kad greitu laiku prasidės streikai. Dar galėtų vadintis didžiąja melo diena.
Arba švietimo genocido diena. Bet čia emocijos, o dabar norėtųsi pateikti tik faktus ir skaičius, kad apie esamą situaciją sužinotų ne tik mokytojų bendruomenė.
Etatinio apmokėjimo rojus
Taigi etatinis mokytojų darbo apmokėjimo modelis, kuris „leis mokytojams atlyginti už visus mokyklos bendruomenei atliekamus darbus, ne tik pamokas ir su jomis susijusią veiklą“ jau įvestas. Galime skaičiuoti ir daryti išvadas.
Gal šiam kartui paskaičiuokime tik tą veiklą, kuri įvardijama kaip nekontaktinės valandos, susijusios su pamokomis (vadinamoji antroji kišenė, kurioje yra įstatymais numatytas valandų skaičius, susietas su pamokų skaičiumi per savaitę).
Oficialiuose dokumentuose, straipsniuose ir įvairiausiuose interviu deklaruojama, kad iš šitos „kišenės“ yra mokama už planuojamą ugdomąją veiklą, pasiruošimą pamokoms ir kitoms ugdomosioms veikloms, vertinamus mokinių pasiekimus ir darbą informuojant apie mokymosi pažangą mokinių tėvus (globėjus) ir ugdymo įstaigos vadovus, už papildomas konsultacijas, už bendradarbiavimą su kitais gimnazijos pedagoginiais darbuotojais, už analizuojamą ir įsivertinamą savo pedagoginę veiklą, už tobulinamas profesines kompetencijas, už darbą su gabiais mokiniais, už dienyno pildymą, už standartizuotų testų taisymą, už egzaminus ir kitas veiklas.
Mokytojai turėtų džiaugtis – pagaliau mums sumokės. Idėja tiesiog puiki...
O dabar realybė
Esu lietuvių kalbos mokytoja ir turiu 21 savaitinę pamoką arba 756 val. per metus. Mokau III, IV gimnazijos klasėse ir turiu vieną 6 kl.. Pagal naująją tvarką man paskaičiavo 378 val. per metus už visus šituos anksčiau minėtus darbus (tai yra maksimalus nekontaktinių valandų skaičius). Taigi yra 36 savaitės, kai vyksta pamokos, todėl per savaitę sumoka už 10, 5 val. darbo.
Štai čia ir prasideda linksmybės. Visų pirma yra darbai, kurių niekaip neįmanoma išvengti: planų rašymas, pasiruošimas pamokoms, dienyno pildymas, darbų taisymas. Kaip tas 10, 5 val. galima paskirstyti šitoms tiesiogiai su pamokomis susijusioms veikloms, kurios bet kuriuo atveju turi būti?
Tik faktai
Per savaitę mums sumokama
3 val. pasiruošimas pamokoms ( 8,57 min. ruoštis vienai pamokai – iš esmės ant stalo pasidėti vadovėlius ir pratybas, skubiai juos perversti, gal dar įsijungti kompiuterį). Apie jokį individualizavimą, diferencijavimą, įdomesnės medžiagos paruošimą, papildomos informacijos rinkimą, inovatyvių metodų taikymą kalba net negali eiti.
3 val. dienyno pildymui (suvesti temas, lankomumą, pažymius, namų darbus, pastabas, komentarus, informaciją tėvams, kitiems mokyklos darbuotojams, mokiniams – kaip tai įsivaizduojama?).
4 val. darbų taisymui (gimnazijos klasėse 1 rašiniui ištaisyti ir surašyti komentarus, rekomendacijas reikia apie 30 min. Mano mokomose klasėse yra 52 IV kl. ir 23 III kl. mokiniai (iš viso 75 ) ir 30 šeštos klasės mokinių, kuriems per savaitę irgi reikia mažiausiai dviejų valandų.) Vadinasi, jeigu taisau šeštokų darbus, per savaitę man sumoka už 4 III, IV klasių mokinių rašinius.
Kad ištaisyčiau visus, reikia 18, 75 savaičių. Išvada – lietuvių kalbos mokytojai, ruošiančiai vaikus brandos egzaminui (ir gyvenimui) sumoka mažiau nei už 2 rašinius per metus (ir daugiau jokių rašto darbų negali būti). Žinoma, galiu visai nevertinti šeštokų... tada dar ir viena pastraipa per metus būtų apmokėta.
Lieka 0,5 val. per savaitę planų rašymui ir visiems kitiems darbams atlikti... (įdomumo dėlei – kokius planus reikia turėti: trys mokomojo dalyko ilgalaikiai planai, klasės veiklos programa, integracinė kultūrinė programa, gabių mokinių ugdymo planas, darbo su mokymosi sunkumų turinčiais mokiniais planas, metodinės veiklos planas, spec. poreikių turinčio mokinio programa).
Su tuo pačiu skrupulingumu suskaičiavau, kiek nekontaktinių ir kontaktinių valandų pernai realiai dirbau. Išėjo 2786 val. (aišku, galima būtų tikslinti, diskutuoti, bet nemanau, kad labai sumažėtų).
Įvedus etatinį apmokėjimą buvo įrašytos 697 valandos. Ir čia jau mokyklos vadovas niekuo negalėjo padėti. Toks tas etatinio apmokėjimo „rojus“.
Vietoj pabaigos:
Lygiai ta pati situacija ir skaičiuojant vadinamąją trečiąją kišenę... Pokyčiai kol kas niekiniai. Valstybės pinigai, manau, iššvaistyti. Sumokėta reformos iniciatoriams, organizatoriams, reklamos agentūroms, kūrusioms filmukus, komunikacijos specialistams, dienraščiams už užsakomuosius straipsnius, IT specialistams, konsultantams...
Mokytojams algos geriausiu atveju nemažės. O reikėjo tik padidinti pamokų įkainius. Ir parinkti pilotines mokyklas bandant įvesti etatinį apmokėjimą, tada skaičiuoti, tikrinti, analizuoti padėtį, ruošti aprašus, vėl skaičiuoti, kiek ir už ką REALIAI galima sumokėti.
Ir nemeluojant, netuščiažodžiaujant informuoti tiek švietimo bendruomenę, tik visuomenę apie realią situaciją. Būtume supratę. Ir dirbę kaip iki šiol. Bet šitas viešai girdimas demagogijos srautas... Kažkas įžūliai meluoja. Kas – spręskite patys. Ir rugsėjo pirmąją pavadinkite taip, kaip jums atrodo tinkama.
P.s. Kas atsitinka, kai direktoriai ar mokytojai prabyla apie realią situaciją? Jie oficialių aukščiausio lygio valstybės valdininkų viešai yra pavadinami nenorinčiais dirbti, nemokančiais skaičiuoti, neturinčiais idealų, nekompetentingais.
Tai čia viešai. O kokį psichologinį spaudimą patiria, kai niekas negirdi, galime tik įsivaizduoti. Viskas. Laukiame streiko.
