Iki šiol daug kas manė, kad ši civilizuotame pasaulyje itin saugoma paslaptis gerbiama ir Lietuvoje. Bet yla išlindo tiriant klaipėdiečio advokato A.Surblio bylą.
Vos policininkams susišvietė, kad jei jau advokatas gina įtariamus narkotikų platinimu asmenis, tai ir pats greičiausiai prekiauja kokainu. Šias fantazijas kaipmat parėmė prokurorai, o vėliau – ir leidimą sekti išdavęs teisėjas.
Pastarasis, matyt, neskaitė Advokatūros įstatymo, kur juodu ant balto parašyta, jog draudžiama slapta klausytis advokato pokalbių, jei dėl jo nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Apie kokainą nieko neišgirdę tyrėjai vis dėlto apsidžiaugė, kai A.Surblys su klientu juokaudami paminėjo vieno aukšto uostamiesčio policininko pavardę.
Taigi buvo nuspręsta, kad čia planuojamas pasikėsinimas, todėl „Aro“ žaliūkai parguldė abu ant menčių. Po kratų kaltinimai subliūško, tačiau advokatas ir daugybė jo klientų iki šiol dreba laukdami, ką dar sumąstys užsirūstinę pareigūnai.
Pakraupę dėl tokios savivalės garsūs šalies teisininkai jau pradėjo ieškoti, kas galėtų jų biurus paversti betono tvirtovėmis. Galbūt teks atleisti net valytojas, kad per jas nepatektų blakių, o duris ir langus užkalti grotomis.
O gal reikėtų po advokatų biurais įrengti slėptuves, kokias šveicarai po savo namais stato branduolinio karo atvejui?
Tuomet tikrai jokie agentai ten nepatektų. O kiek darbo turėtų betonuotojai – nereikėtų laimės ieškoti svetur.
Panašias slėptuves privalėtų įsirengti ir teisėjai, pasitarimų kambariuose priimantys sprendimus, o gal net dvasininkai. Nors išpažinties, kaip advokato ir kliento, paslaptis yra šventa, negali numatyti, ko laukti iš mūsiškių teisėsaugininkų.
