Girdėjau teigiant, jog per būsimą prezidento kadenciją Vyriausybei reikėtų susigrąžinti savo galias – atstovavimą Briuselyje ir jėgos struktūrų kontrolę. Kadangi makalynė dėl galių tęsiasi dešimtmečius, nebeverta apie tai ir kalbėti.
V.Ušacko sprendimas vyriškas, atitinkamas bus ir kelias į siekiamą tikslą. Jam bus sunkiau nei kitiems kandidatams. Ir ne dėl pasiruošimo valdyti valstybę ar nežinojimo, ką pasakyti užsienio ar vidaus politikos klausimais. Sunku bus dėl psichologinių priežasčių, įtakingų politikų ar visuomenininkų, tarp jų ir žiniasklaidoje, asmeninių nuostatų kandidato atžvilgiu.
Profesiniai sugebėjimai einant į bet kurį valstybės postą mūsų valstybėje jau seniai yra antrame plane. V.Ušacko ikiprezidentiniame kelyje daug lems prezidentės nuomonė. Netikiu, kad jai būtų visiškai tas pat, kas taps kitu šalies vadovu, ypač jei juo bus tas, kurį skandalingai atleido iš ministrų. Teks pripažinti, kad kadaise suklydo?
Žinoma, savo požiūrio į bet kurį kandidatą D.Grybauskaitė viešai neišsakys, suras sumanų būdą išsisukti, bet yra daugybė kitų būdų paskleisti savo nuostatą. Tiesa, V.Ušackas keliuose straipsniuose bandė girti D.Grybauskaitės prezidentavimą, jos reikšmę stiprinant Lietuvos gynybą, bet, mano nuomone, ištraukti iš prezidentės teigiamą šio kandidato vertinimą yra drambliuko svajonė.
Kita šio kandidato problema – partinė. Nežinau, kodėl V.Ušackas, išstumtas iš Lietuvos užsienio politikos, įstojo į TS-LKD, kurios „idėjinė vadovybė“ tam išstūmimui visiškai pritarė.
Jeigu V.Ušackas turėjo prezidentinių ambicijų, atsidūrimas konservatorių gretose iš anksto tapo užprogramuota problema. TS-LKD ne ta organizacija, kuri leistų save naudoti kaip įrankį karjerai. Kita vertus, TS-LKD, ambicingų politikų energetinis kamuolys, niekad neturėjo savo partinio kandidato į Lietuvos prezidento postą.
Atsiradus solidžiam pasiūlymui net trys partiniai kandidatai, konservatoriai pasiūlė seną naują idėją rengti išankstinius rinkimus. Tarp Ž.Pavilionio, V.Ušacko ir I.Šimonytės didesnius šansus visuomenėje, nepaisant aistringos Ž.Pavilionio kritikos V.Ušacko adresu, turėjo būtent pastarasis.
Jam dabar pasiskelbus nepriklausomu kandidatu situacija susikomplikavo. Apsisprendimas būti nepriklausomu kandidatu konservatoriams reiškia, kad jais nebepasitikima. Savo ruožtu konservatoriai pagal partines taisykles turės atsiriboti nuo V.Ušacko.
Kitame lygyje, merų rinkimuose, TS-LKD jau neleido dviem politikams eiti į rinkimus su partijos vėliava. Net sulaukęs kai kurių konservatorių paramos V.Ušackas negalės sakyti, kad jį remia ir partija.
Konservatoriams bjauri situacija dar ir tuo, kad ore pakimba išankstiniai rinkimai, nes nei Ž.Povilionis, nei I.Šimonytė realių šansų šiuose rinkimuose laimėti neturi. Teks remti nepriklausomą G.Nausėdą, kuris, kaip dabar madinga, kratyte kratosi partijų, bet kadangi niekada jokioje partijoje nebuvo, konservatorių vadovybės bent jau nenervins.
Šiaip jau konservatoriams gresia rimta kadrų krizė ir vėl nepagimdžius savo kandidato į prezidentus.
Dar viena duobė V.Ušacko kelyje į prezidentus bus rinkimų kampanijos lėšos. Turint galvoje, su kokia atida buvo aptartos išlaidos jo laiškams galimiems rinkėjams, nekyla abejonių, kad šiam kandidatui labiau nei kitiems teks pateisinti kiekvieną centą.
Kodėl toks dėmesys? Elementaru, Vatsonai. Kadangi V.Ušackas pasižymi gebėjimu megzti kontaktus visame pasaulyje, bus intensyviai tiriama, ar tarp tų ryšių, ypač finansiniuose kanaluose, nėra rusiško pėdsako. Tiesą sakant, jau keli mėnesiai tai daroma. Ir ne užuominomis.
Beje, vos V.Ušackui nusprendus kandidatuoti, LRT, pasikvietusi apsisprendėlį į laidą, bemat išsikvietė Rusijos ekspertus. Kito galimo kandidato V.Matijošaičio versle jau rasta gija, vedanti į Rusijos okupuotą Krymą. Bet, ko gero, svarbu ne pats faktas, kiek neapgalvotas paties politiko paaiškinimas.
Trumpai drūtai, V.Ušackas turi daug priešų, nors didelę karjeros dalį praleido ne Lietuvoje. Bet turėti priešų politikui yra sveika. Tai verčia susikaupti ir tiksliau formuluoti mintis. V.Ušacko priešininkai – energingi ir protingi. Nežinau, ar būnant tarp kitų nepriklausomų kandidatų jam užteks nepriklausomų balsų net išeiti į antrąjį rinkimų turą.
Mano manymu, daug kas priklausys nuo valstiečių – ar jie turės savo kandidatą. Jeigu turės, „nepriklausomybininkų“ laukia arši tarpusavio kova. Apsisprendusieji remti nepriklausomą turėtų rimtai pagalvoti, kaip nepadaryti strateginės klaidos. Planuojantiems formuoti Vyriausybę po kitų Seimo rinkimų valstiečiams reikia prezidento sąjungininko, o ne kritiko.
Yra dar viena aplinkybė, kuri su kiekvienais rinkimais darosi vis svarbesnė. Tai – žiniasklaidos pasirinkta pozicija. Ar ji bus objektyvi, suteikianti progą kiekvienam kandidatui prisistatyti, ar kreipianti žmonių nuomonę iš anksto pasirinkto kandidato linkme?
Vis dažnėjančiose diskusijose neretai išgirsti klausimą: kaip atsitiko kad žmonės, kurių niekas dar neprašė tapti būsimu Lietuvos prezidentu ir kurie patys tokio noro viešai nereiškė, staiga tapo net neprasidėjusių rinkimų favoritais? Gal kas iš anksto sutarė, jog būtent iš tokio rato žmonių reikia projektuoti būsimą valstybės vadovą, o rinkimų kampanija, diskusijos ar idėjos yra tarsi žaislas visuomenei kaip vaikui nuraminti, nors jau viskas nuspręsta?
Kaip yra sakęs V.Landsbergis, o kas galėtų paneigti?
