Bijo nesaugios aplinkos
Savarankiško gyvenimo namai įsikūrė Alytaus nakvynės namų palėpėje. Būsimiems šių namų gyventojams sudarytos sąlygos savarankiškai tvarkytis asmeninį gyvenimą ir buitį. Naujojoje įstaigoje numatyta teikti apgyvendinimo paslaugas 20 socialinės rizikos asmenų ir jų šeimų nariams, kuriems nereikia nuolatinės, intensyvios priežiūros. Šių namų gyventojai gali būti socialiai pažeidžiami, iš įkalinimo vietos ar socialinės psichologinės reabilitacijos įstaigų grįžę asmenys ir kiti Alytaus miesto gyventojai, kurie prarado būstą dėl smurto, kitokios prievartos ar laikinai iš jo pasitraukė dėl kitų priežasčių.
Kaip informavo Alytaus nakvynės namų direktorius Artūras Galakvoščius, savarankiško gyvenimo namai – ne atskira įstaiga, o nauja paslauga. Pasak jo, naujosios patalpos pritaikytos negalią turintiems žmonėms, tad jei neįgalus asmuo, atsidūręs socialinėje atskirtyje, norėtų gauti apgyvendinimo paslaugą, ji jam būtų suteikta. Įstaigoje dirbs socialinis darbuotojas, kuris mokys savarankiško gyvenimo įgūdžių.
„Nauji savarankiško gyvenimo namai orientuoti į iš įkalinimo įstaigų išeinančius ir panašius žmones, – sako Alytaus neįgaliųjų užimtumo dienos centro atstovė Asta Rimašauskaitė. – Draugijoje yra keletas, kurie lyg ir norėtų ten kraustytis, bet bijo. Viena mergina buvo nusprendusi kraustytis, bet vėliau persigalvojo.“
A. Galakvosčius neneigė, kad nakvynės namų kaimynystė gali kelti nerimą: ar šalia nebus girtuokliaujama, ar nebus triukšmo? Pašnekovas patikino, kad pasitaiko įvairių situacijų, tačiau itin stengiamasi užtikrinti ramybę. „Yra taisyklės, kurių norintys čia gyventi privalo laikytis, – teigia nakvynės namų vadovas. – Jei asmuo išgėrinėja, vykdo nusikalstamą veiką, trikdo kaimynų ramybę, apgyvendinimo sutartis su juo nutraukiama. Yra atvejų, kai patys kreipėmės į teisėsaugos pareigūnus dėl netinkamo gyventojų elgesio.“
A. Rimašauskaitė pastebi, kad net jei nakvynės namų gyventojai taptų draugiškesni neįgaliesiems, o patalpose įsivyrautų ramybė, lieka kita problema: patalpų pritaikymas ir pagalbos poreikis. Savarankiško gyvenimo namai įkurti viršutiniame aukšte, tad neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiam žmogui būtų sudėtinga pasiekti kambarį.
Reikia ne tik patalpų, bet ir pagalbos
Alytaus neįgaliųjų draugija jungia apie 400 žmonių, tarp kurių yra apie savarankišką gyvenimą svajojančio jaunimo. Pasak A. Rimašauskaitės, to nori ne vienas negalią turintis jaunas žmogus, iki šiol gyvenantis su tėvais, nes įsigyti nuosavą būstą arba nuomotis – brangu, o norint gauti socialinį būstą reikia ilgai stovėti eilėje. Įsteigus savarankiško gyvenimo namus neįgaliesiems, jie galėtų įtvirtinti socialinius kasdienio gyvenimo įgūdžius, būtų rūpinamasi jų sveikata, ten būtų galima teikti ir specialiąsias socialines paslaugas. Pašnekovė tikina, kad, ko gero, rasti tokiems namams tinkamas patalpas nebūtų sudėtinga – savivaldybė turi daug nenaudojamų pastatų.
Alytaus miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Sonata Dumbliauskienė, komentuodama neįgaliųjų situaciją, sako, kad savivaldybei rūpi visi socialinę atskirtį patiriantys asmenys, nepaisant jų sveikatos būklės ir negalių. „Mums aktualu, kad tai būtų darbingo amžiaus socialinę atskirtį patiriantis asmuo“, – pabrėžia vedėja.
Paprašyta pakomentuoti neįgaliųjų priekaištus, kad naujuose savarankiško gyvenimo namuose jie jaustųsi nesaugiai, S. Dumbliauskienė atsako: „Juk gyvenant ir socialiniame būste, ir bet kur kitur, šalia yra įvairių žmonių. Įstaigoje, be abejo, būtų užtikrinta tvarka. Vis dėlto akcentuoju, kad tai įstaiga socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms, kurie neturi gyvenamojo būsto ir finansinių galimybių jo įsigyti. Galimybių įsteigti savarankiško gyvenimo namus neįgaliesiems, kaip ir kiekviename mieste, yra, bet finansinių išteklių mažai. Jeigu atsiras toks poreikis ir pasiteisins socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms teikiama paslauga, manau, savivaldybė ieškos galimybių ir fizinės aplinkos, kurią galėtų pritaikyti. Bet tai nėra „čia ir dabar“ sprendimas, tai gali užtrukti ir keletą metų. Reikėtų diskutuoti, kokiai negaliai tie namai būtų skirti: ar kompleksinei, ar žmonėms, turintiems fizinę negalią, ar tik protinę. Reikėtų bendrauti su bendruomene, su visuomeninėmis organizacijomis, kurios galėtų prisidėti prie tokios iniciatyvos“, – teigia vedėja.
Savarankiški namai ar asmeninis asistentas?
A. Rimašauskaitė akcentuoja, kad norinčiam pradėti savarankišką gyvenimą asmeniui, visą gyvenimą praleidusiam drauge su tėvais, visų pirma reikia išmokti gyventi savarankiškai, o iš pradžių tai gali būti sudėtinga. „Mieste pradėta teikti asmeninio asistento paslauga, bet jis vienam žmogui gali skirti ne daugiau kaip keturias valandas per dieną“, – sako A. Rimašauskaitė.
Alytaus neįgaliųjų reikalų komisijos narė, asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ valdybos pirmininkė Kristina Dūdonytė mano, kad norintiems savarankiškai gyventi neįgaliesiems reikia būtent asmeninio asistento, o ne savarankiško gyvenimo namų. „Nepalaikau nei grupinio gyvenimo, nei savarankiško gyvenimo namų, nei dar kitokių, nes tai vis tiek institucija. Nesvarbu, kad jie vadinami savarankiško gyvenimo namais, bet tai neapibrėžia pačios savarankiško gyvenimo sąvokos. Savarankiškas gyvenimas reiškia tavo teisę pasirinkti ir pačiam kontroliuoti savo gyvenimą. Ar gyvendamas savarankiškuose namuose pats galėsi kontroliuosi savo gyvenimą? Manau, vis tiek būsi nuo ko nors priklausomas – socialinių darbuotojų ar dar ko nors.“
Kristina mano, kad tik gyvendamas savame individualiame būste gali kontroliuoti savo gyvenimą: „Gali pasirinkti, kiek miegoti, kada keltis ir kada valgyti. Gal tuose savarankiško gyvenimo namuose ir yra šiek tiek laisvės, bet aš buvau ir būsiu tik už individualų būstą ir asmeninio asistento paslaugą, kurią šiuo metu gaunu, nes Alytus tai išmėgina pirmasis iš visų Lietuvos miestų.“
Pasak pašnekovės, kol kas viskas vykdoma taip, kaip parašyta gairėse dėl asmeninio asistento paslaugos (beje, kuriant šias gaires ji ir pati prisidėjo). „Pasirinkau paslaugos tiekėją, galiu pasirinkti asmeninį asistentą, laiką, kada man reikės pagalbos, vietą, kur tos pagalbos reikės, susitariame, kaip ta pagalba man turėtų būti suteikta. Manau, tai ir yra savarankiškas gyvenimas“, – tvirtina Kristina.
Savivaldybėje paruošta negalios strategija
A. Rimašauskaitė teigia, kad Alytaus miesto neįgalieji didelio miesto valdžios dėmesio nesulaukia, bet pripažįsta, kad savivaldybė rūpinasi gatvių pritaikymu. Tvarkomi šaligatviai, kad sėdintiems neįgaliojo vežimėlyje būtų nesunku užvažiuoti, įrengiami garsiniai šviesoforai akliesiems. Pasak pašnekovės, palyginti su ankstesniais metais, tai didelė pažanga. Vis dėlto neįgaliesiems reikėtų ir kitokios pagalbos. „Alytaus neįgaliųjų draugija net neturi transporto priemonės, kad galėtų pavežti neįgaliuosius. Savivaldybė atsisakė prisidėti prie transporto priemonės išlaikymo, todėl dabar patys darbuotojai vežioja savais automobiliais“, – pasakoja A. Rimašauskaitė.
2020 metais baigiasi patalpų, po kurių stogu glaudžiasi ir Alytaus neįgaliųjų draugija, ir Neįgaliųjų užimtumo dienos centras, ir kai kurios kitos organizacijos, nuomos sutartis, ir kol kas neaišku, ar sutartys bus pratęstos. „Savivaldybės net lėšų išlaikyti neprašome, patys iš projektų išsilaikome, bet kol kas nepavyksta susitarti dėl nuomos. Neįsivaizduoju, kur reikės dėtis, jei sutartis nebus pratęsta“, – baiminasi pašnekovė.
Pašnekovų nuomonę, kad savivaldybė nenori bendradarbiauti su neįgaliųjų organizacijomis, S. Dumbliauskienė vadina „kaltinimu į vienus vartus“. „Savivaldybė turi negalios strategiją, ėmėsi iniciatyvos ir įdarbino proto negalią turinčių žmonių, skyrė lėšų įsigyti amatų dirbtuves. Taip pat savivaldybė, įsiklausydama į neįgaliųjų poreikius, iš savo biudžeto skyrė papildomų lėšų asmeninio asistento paslaugai steigti, taip pat svarstome socialines iniciatyvas. Jeigu asmenys nesikreipia, mes neatspėsime kiekvieno noro ir poreikių. Tiems, kurie kreipiasi į savivaldybę, visos paslaugos suteikiamos ir pritaikoma infrastruktūra“, – teigia Socialinės paramos skyriaus vedėja.
