Seimo pirmininkas valstietis V.Pranckietis šią savaitę iš tiesų viešai meldėsi – be raginimo. O maldavo jis ne Viešpaties, o Zanavykų apygardos rinkėjų, kad jie antrajame rinkimų ture nepasiųstų į Seimą buvusio socialdemokrato M.Basčio.
Šis tragikomiškas Seimo pirmininko kėdę užimančio veikėjo pasažas – tik vienas iš tikros nacionalinio masto isterijos. Jos epicentre atsidūrė 1,8 tūkst. zanavykų, kurie pirmajame ture balsavo už M.Bastį ir pasiuntė jį į finalinę kovą.
Šėlsmas garsiausias buvo dešiniojoje „Facebook“ burbulo pusėje: „Kaip jie išdrįso balsuoti už tipą, kurį Konstitucinis teismas (KT) pripažino sulaužius priesaiką valstybei?! Tokie rinkėjai – tikriausioji penktoji kolona! O kaip jis pats drįsta lįsti į rinkimus?“
Tačiau kokia yra trumpa šios istorijos reziumė be lozungų ir emocijų?
Saugumas apkaltino M.Bastį susitikinėjus su asmenimis, kurie turėjo sąsajų su sovietiniu KGB, o KT nusprendė, kad politikas sulaužė priesaiką, nes tų ryšių oficialiai nedeklaravo.
Dalis slapta balsavusių Seimo narių nusprendė, jog to nepakanka, kad iš tautos rinkto atstovo būtų atimtas mandatas. Tačiau jau tuomet kilus šėlsmui M.Bastys pats paliko Seimą ir atsidavė rinkėjų teismui.
1,8 tūkst. zanavykų praėjusį sekmadienį nusprendė lygiai taip pat kaip ir tie Seimo nariai, kurie neparėmė M.Basčio apkaltos.
Aišku, neatmestina, kad tarp tų rinkėjų buvo ir tokių, kurie manė, jog M.Basčio „ryšiai“, nors ir neįrodyti, nėra jau toks blogas dalykas.
Vis dėlto tokių žmonių teisės demokratiškai rinkti į valdžią jiems patinkančius veikėjus nepaneigsi, neatšauksi ir nepanaikinsi nei isteriškais jų kaltinimais dėl tokio elgesio, nei maldavimais ar juolab reikalavimais taip daugiau nebesielgti.
Priešingai – šiuos piliečius tai gali dar labiau sutelkti. O jų poziciją įmanoma pakeisti normaliu dialogu, bet ne auklėjimu.
Regis, tokių elementarių dalykų apie demokratijos ir teisinės valstybės abėcėlę nesuvokia ne tiktai V.Pranckietis ar virtualiosios erdvės propagandininkai, bet netgi premjeras S.Skvernelis.
Vyriausybės vadovas taip pat rovėsi plaukus po pirmojo turo ir įsakmiai pareiškė viltį, jog rinkėjai jau suprato, kad M.Basčio „negali būti“ Seime.
Kas bus, jeigu šis energingas vajus duos priešingą rezultatą ir M.Bastys vis dėlto laimės rinkimus? Net sunku įsivaizduoti, kas tuomet dėtųsi.
Lygiai iš tos pačios to paties sudegusio teatro operos – ir šią savaitę burbuliavęs triukšmas dėl to, kad Mišri Seimo narių grupė skandalingąjį jaunąjį tėvą P.Gražulį delegavo į Žmogaus teisių komitetą (ŽTK).
Tas pats V.Pranckietis ėmė organizuoti balsavimą, kad Seimas P.Gražulio neįleistų į ŽTK, o nustumtų į Kultūros komitetą, ŽTK esantys konservatoriai ir liberalė pareiškė išeinantys ir negrįšiantys tol, kol ten bus jaunasis tėvas.
Dėl to paties P.Gražulį puolė ir ragino tuojau pat trauktis iš visur, net iš Seimo minios – ir jaunas, ir senas, ir žinomi kultūros, ir nuolatiniai „Facebook“ veikėjai, ir pilkas mailius.
Tačiau juk P.Gražulis – demokratiškai išrinktas tautos atstovas. Nors politikas ir atstovauja tai tautos daliai, kuri, švelniai tariant, turi savotišką supratimą apie žmogaus teises, bet kartu turi teisėtą mandatą ir varžyti jo laisvę draudžia Konstitucija.
Neabejotina, kad šios aistros – ne vien požymis, kaip nesveikai įkaitusi mūsų politika ir viešoji erdvė.
Tai – ir aiškus ženklas, kokie uraganai mūsų laukia prieš kitų metų rinkimus, per juos ir po jų.
Juk tiek prezidento rinkimai, tiek kova dėl merų ar savivaldybių tarybų kai kuriuose svarbiuose miestuose bus be aiškių favoritų, o laimėtojus nuo pralaimėtojų greičiausiai skirs milimetrai.
Dar reikėtų pridurti, kad tų kovotojų gretos tokios painios, jog dažnam rinkėjui jau dabar sunku atskirti dešinę nuo kairės.
Žvelgiant į prezidento rinkimų frontą, taip sakyti leidžia apklausose pirmaujančio ekonomisto G.Nausėdos pasiskelbimas kandidatu – pilkokas ir be aiškaus turinio.
Paradoksas, bet kur kas gyvesnis ir idėjiškai nuoseklesnis atrodė visuomenės apklausose tarp autsaiderių minimas buvęs Sąjūdžio šauklys filosofas A.Juozaitis, atstovaujantis radikaliai antieuropietiškai bangai.
Taigi premjeras S.Skvernelis, kuris, nors tebetyli, bet akivaizdžiai rengiasi rinkimams, pavyzdžiui, užkūręs kampaniją prieš didžiuosius prekybos tinklus, pagrįstai gali tikėtis greitai kvėpuoti dabartiniam favoritui G.Nausėdai į pakaušį. Kaip ir labiausiai tikėtina konservatorių kandidatė I.Šimonytė. Ji greičiausiai surinktų tik dešiniųjų balsus, bet, kita vertus, juos atimtų iš buvusio banko darbuotojo.
Tuo metu pirmoji pagrindinė naujiena iš bene svarbiausio kovos dėl valdžios savivaldoje fronto Vilniaus – siekiantis likti poste dabartinis meras R.Šimašius vis dėlto palieka Liberalų sąjūdžio laivą ir plauks su savuoju rinkimų komitetu.
Atrodo, kad panašus liberalų byrėjimas taip pat gresia jų tvirtove ir istorine tėvyne laikomoje Klaipėdoje.
Vis dėlto kokią alternatyvą šiam chaosui rinkėjams gali pasiūlyti kitos partijos – ne tik šiuose, bet ir kituose miestuose? Bent kol kas susidaro įspūdis, kad jos įtikinamo atsako neturi.
Stebint visa tai lieka tikėtis (arba melstis), kad po būsimų rinkimų bus bent jau apsieita be Prezidentūros ar kai kurių savivaldybių blokadų, neįleidžiant ten tų, kurių ten „tiesiog negali būti“.
Apžvalgininkas
