Grįždamas iš Kauno Šventojo Sosto vadovas stabtelėjo Rūdninkų skersgatvyje, kur tylia malda pagerbė Vilniaus Geto aukas. Vėliau jo kortežas pasuko link Lukiškių aikštės, kur popiežius meldėsi buvusiame KGB kalėjime įrengtame Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje.
Pontifiko apsilankymas prie buvusio Didžiojo Vilniaus geto sutapo su sekmadienį minimomis jo likvidavimo 75-osiomis metinėmis.
Didysis Vilniaus getas (Lydos, Rūdninkų, Mėsinių, Ašmenos, Žemaitijos, Dysnos, Šiaulių, Ligoninės gatvėse) veikė nuo 1941 metų rugsėjo 6 iki 1943 rugsėjo 23 dienos.
Likviduojant getą žydai buvo šaudomi ir laidojami Panerių miške, kiti vežami į koncentracijos stovyklas. Išsigelbėti pavyko tik nedaugeliui žydų.
Ta proga sostinėje vyksta daug renginių – Vilniaus choralinėje sinagogoje buvo skaitomi gete žuvusiųjų vardai, o Rūdninkų skvere vyko jaunojo Vilniaus geto kalinio ir metraštininko Icchoko Rudaševskio dienoraščio skaitymai, vilniečiai iš akmenėlių ant grindinio dėliojo Dovydo žvaigždę.
Holokausto aukos sekmadienį buvo prisimintos ir masinių žydų žudynių vietoje Paneriuose. Iš viso Antrojo pasaulinio karo metu buvo išžudyta apie 96 proc. Lietuvos žydų.
Masinis žydų izoliavimas nuo visuomenės, uždarant juos į Vilniaus getą, pradėtas pirmosiomis 1941 metų rugsėjo dienomis. Vilniuje iki karo gyveno 57 tūkst. žydų, 50 tūkst. žuvo gete arba mirė dėl nepakeliamų sąlygų ir ligų.
Ragino prisiminti savo kankinius
Skaudžius mūsų šalies istorinius vingius popiežius Pranciškus paminėjo ir per savo pamokslą Kaune. „Prieš septyniasdešimt penkerius metus ši tauta matė galutinį Vilniaus geto panaikinimą, tokiu būdu užbaigiant prieš dvejus metus pradėtą tūkstančių žydų naikinimą“, – kalbėjo Katalikų bažnyčios vadovas.
Priminęs, kokius išgyvenimus patyrė žydų tauta, popiežius kreipėsi į susirinkusiuosius: „Prašykime Viešpatį, kad suteiktų mums įžvalgumo dovaną, kad galėtume laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas, pasirodančias įvairiais pavidalais“.
Vėliau sekmadienį Katedroje su dvasininkais, seminaristais ir pašvęstaisiais iš Baltijos šalių susitikęs popiežius savo kalboje minėjo greta jo sėdėjusio arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus ir kitų sovietines represijas kentėjusių Lietuvos dvasininkų pavyzdį.
„Prisiminkite savo kankinius, prisiminkite, kad jie niekados nebijojo“, – pradėdamas savo kreipimąsi ragino popiežius.
„Jūs, kurie esate vyresnio amžiaus, – kaip galiu nepaminėti arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus – žinote, ką reiškia liudyti ištvermę kentėjimuose, ką reiškia „viltis, kai nėra jokios vilties“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.
Kameroje uždegė žvakutę
Baigdamas savo vizitą Lietuvoje popiežius aplankė Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, įkurtą buvusiame KGB kalėjime. Katalikų Bažnyčios vadovo kelionės išvakarėse šis muziejus sulaukė jo dovanos – žvakidės, kuri bus panaudota per jo apsilankymą vienoje iš buvusio kalėjimo kamerų.
Kaip dar prieš vizitą pasakojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Šventasis Tėvas melsis Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje įrengtoje vyskupų kameroje ir keliose kitose patalpose, kur buvo vykdomos egzekucijos prieš sistemai neįtinkančius žmones.
„Čia buvo kalintas ir kankintas sovietmečiu prieš bažnyčios persekiojimą pasisakęs vyskupas Vincentas Borisevičius, palaimintuoju paskelbtas vyskupas Teofilius Matulionis, arkivyskupas Mečislovas Reinys, vyskupas Pranciškus Ramanauskas“, – priminė arkivyskupas G.Grušas.
Iš eksponuojamų daugiau kaip 20 kalėjimo kamerų popiežius Pranciškus apsilankė trijose: 9-oje, 11-oje ir šaudymo kameroje.
9-oji kamera pasirinkta pagerbti monsinjorą Alfonsą Svarinską – penkis kartus teistą, tris kartus kalintą, lageriuose praleidusį daugiau kaip 20 metų. KGB savo bylose jam buvo suteikusi slapyvardį „Nepataisomas“.
1988 metų liepą A.Svarinskas į laisvę paleistas po asmeninio JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymo. Kunigą A.Svarinską 11 kartų buvo priėmęs šventasis popiežius Jonas Paulius II.
11 kameroje popiežius Pranciškus uždegė žvakę savo dovanotoje žvakidėje, taip paminėdamas KGB kalėjime kankintų keturių Lietuvos vyskupų atminimą: palaimintojo arkivyskupo T. Matulionio, du kartus kalinto sovietų Rusijoje, vėliau, 1948 m., okupuotoje Lietuvoje nuteisto dar 10 metų lagerio, o pernai už viso gyvenimo kankinystę paskelbto palaimintuoju; Telšių vyskupo V. Borisevičiaus, 1946 m. sušaudyto čia, Vilniaus KGB kalėjime; buvusio užsienio reikalų ministro, arkivyskupo M. Reinio, 1953 m. mirusio Vladimiro kalėjime; Telšių vyskupo P. Ramanausko, 1947 m. nuteisto 10 metų lagerio.
Išvakarėse dovanota popiežiaus žvakidė bus pritvirtinta tarp palaimintojo T. Matulionio ir vyskupo V.Borisevičiaus fotografijų.
Į egzekucijų vykdymo vietą Šventąjį Tėvą lydės tik arkivyskupas G.Grušas.
Maždaug pusvalandžio trukmės ekskursijoje po buvusį KGB kalėjimą Šventąjį Tėvą taip pat ir lydėjo buvęs šio kalėjimo kalinys, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
17.57 val. Kalba Lukiškių aikštėje
Popiežius Pranciškus kreipėsi į susirinkusius maldininkus.
„Tavo šauksmas, Viešpatie, nesiliauja skambėjęs ir aidi tarp šių sienų, kurios primena daugelio šios tautos sūnų išgyventas kančias. Lietuviai ir kilę iš kitų tautų, savo kūnais patyrė visagalybės šėlsmą tų, kurie siekė visa kontroliuoti“, – tokiais žodžiais savo maldą pradėjo popiežius.
Katalikų Bažnyčios vadovas kalbėjo, kad lietuvių tautos išgyventa tragedija tarsi Didysis Penktadienis: „Tavo šauksme, Viešpatie, atranda atgarsį nekaltųjų šauksmas, kuris susilieja su tavo balsu ir kyla į dangų.
Tai yra skausmo ir kartėlio, apleidimo ir bejėgiškumo, žiaurumo ir beprasmybės Didysis Penktadienis, kurį išgyveno lietuvių tauta prieš nesuvaldomą, sukietinančią ir apakinančią širdį ambiciją“.
„Šioje atminties vietoje meldžiame tave, Viešpatie, kad tavo šauksmas išlaikytų mus budinčius. Kad tavo šauksmas, Viešpatie, išlaisvintų iš dvasinės ligos, kuria, kaip tauta, esame nuolat gundomi: užmiršti savo tėvus, ir tai kiek jie yra išgyvenę ir kentėję, – meldėsi popiežius Pranciškus.
– Tavo šauksme ir mūsų tėvų, kurie daug iškentėjo gyvenime, mes galime atrasti drąsos ryžtingai įsipareigoti dabarčiai ir ateičiai: kad šis šauksmas būtų paskata neprisitaikyti prie supaprastintų šio laiko mados šūkių ir, bet kokių bandymų sumenkinti ir atimti iš bet kurio asmens orumą, kuriuo Tu jį esi aprengęs.
Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypatingai bejėgių ir pažeidžiamųjų teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja.
Viešpatie neleisk, kad mes būtume kurti šauksmui tų, kurie šiandien nepaliauja šauktis dangaus“.
Po kalbos, popiežius palaimino susirinkusiuosius.
18.25 val.
Su popiežiumi į Vilniaus gatves atėjo tūkstančiai žmonių, norėjusių paskutinį kartą su juo atsisveikinti.
Paskutinį kartą į lietuvius popiežius kreipėsi iš nunciatūros, sukalbėdamas maldą „Sveika Marija“.
Vis dėlto paskutinės popiežiaus Pranciškaus vizito Vilniuje akimirkos šiek tiek nuvylė gyvai jį pamatyti norėjusius vilniečius.
Palaiminęs Lukiškių aiškštėje susirinkusius tikinčiuosius, skirtingai nei buvo tikėtasi, Šventasis Tėvas įsėdo ne į atvirą papomobilį, kuris taip pat buvo paruoštas, bet į „Fiat“ automobilį ir gana greitai nuvažiavo Gedimino prospektu į T.Kosčiuškos gatvėje esančią Apaštališkąją nunciatūrą, kur yra apsistojęs.
Prospekto prieigose jo laukę žmonės skundėsi nespėję pamatyti pontifikavo, nors vizito organizatoriai buvo rekomendavę rinktis būtent šį maršrutą tiems, kurie neturėjo galimybės dalyvauti kituose susitikimuose su popiežiumi. „Skaičiau, kad organizatoriai ragino ateiti kuo daugiau žmonių į šitą vietą, todėl esu kiek nusivylusi. Laukiau, o popiežiaus taip ir nepamačiau“, – portalui sakė viena vilnietė.
Pastatas - tragiškų įvykių liudininkas
ELTA primena, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui priklausantis muziejus yra vienas labiausiai lankomų Lietuvoje: per metus čia atvyksta apie 100 tūkst. lankytojų, vasarą apie 90 nuošimčių lankytojų sudaro užsieniečiai.
Pastatui, kuriame įkurtas muziejus, daugiau nei 100 metų, jo istorija atspindi kruviną ir tragišką paskutinio šimtmečio Lietuvos istoriją.
XIX amžiaus pabaigoje, Rusijai ištrynus okupuotą Lietuvą iš žemėlapio, pastatas buvo statomas kaip Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismo rūmai.
Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915-1918 m., čia veikė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pastate trumpam įsikūrė Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas, bet po kelių mėnesių Vilnių okupavus bolševikinei Rusijai pastate jau šeimininkavo bolševikinės vyriausybės komisarai ir revoliucinis tribunolas. 1920 m. Vilnių užėmus Lenkijai iki 1939 m. čia veikė lenkų valdžios Vilniaus vaivadijos teismai.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, teismo rūmų pastate prasidėjo juodžiausias laikotarpis – įsikūrė sovietų represinės institucijos, pastato pusrūsyje įrengtas kalėjimas, tardymo izoliatoriai.
Iš čia buvo organizuojamos masinės represijos – suimami, žudomi, tremiami piliečiai. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiams čia įkūrė slaptosios saugumo policijos (gestapo) ir SD būstinę, kalėjimą. Trečią kartą sovietams užėmus Vilnių į pastatą vėl grįžo sovietų represinis KGB (NKGB, MGB) padalinys ir vidaus kalėjimas.
Išvykęs iš muziejaus popiežius aplankys šalia esantį paminklą sovietinės okupacijos aukoms atminti ir kartu su Lukiškių aikštėje susirinkusiais žmonėmis melsis už kalėjusius ir žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Šis lauko riedulių paminklas pastatytas ir pašventintas 1994 m. birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pastangomis. Lauko akmenis paminklo statybai iš visos Lietuvos suvežė politiniai kaliniai ir tremtiniai.
Siunčia tolerancijos ženklą
Istorikas Algimantas Kasparavičius sako, kad popiežiaus Pranciškaus rodoma pagarba nacių ir sovietų aukoms Lietuvoje yra svarbi istorinei atminčiai ir siunčia tolerancijos žinią.
Jo teigimu, popiežius yra puikiai informuotas apie Lietuvos istorinę sąmonę ir jos jautriausius plotus.
„Kalbant apie XXI amžiaus pradžią, Lietuvos visuomenės atskirus segmentus, suvokiame, kad tiems, kurie išgyveno sovietinę okupaciją, tai yra labai jautri tema. Šventajam Tėvui tai yra akivaizdu, tokiu būdu jis nusilenkia ir atiduoda pagarbą tos visuomenės atminčiai“,– BNS sekmadienį sakė A. Kasparavičius.
„Šventasis Tėvas taip pat jautė pareigą ir garbę priklaupti ir nulenkti galvą prieš tuos šimtus tūkstančių Holokausto metais išžudytų vaikų, vyrų ir moterų. Tai signalas, kad visuomenė turi matyti save bendrame kontekste, turime gerbti vieni kitų istorines atmintis“,– pridūrė jis.
Popiežius sovietų ir nacių aukas pagerbė savo kalbose Kaune ir Vilniuje, o sostinėje sekmadienio popietę apsilankys Vilniaus gete ir buvusiame KGB kalėjime įrengtame muziejuje.
Popiežiaus apsilankymas, pasak istoriko, primins Lietuvai ir Europai apie tas netektis bei kainą, kurią sumokėjo dvasininkija Lietuvos kelyje į laisvę.
A. Kasparavičiaus teigimu, svarbiausia Popiežiaus Pranciškaus vizito žinia – suprasti kito skausmą, įsijausti į jį, nes XXI amžiuje pasaulis gyvena visuotinio susvetimėjimo eroje.
„Nebeturime empatijos jausmo, nes žiūrėdami žinias kasdien matome kraują, sprogimus, teroro aktus. Šiuo atveju, Popiežiaus prisilietimas prie tų aukų mums dar kartą pasako, kad visą tai yra gyva, vyksta ne TV ekranuose, ir mes turime išlikto to gyvojo pasaulio dalimi“,– sakė A. Kasparavičius.
