Džiugu, kai pavyksta padėti
Socialinio darbuotojo dienos proga Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija pakvietė savo narius socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui nusiųsti atviruką – ne tik pasveikinti, bet ir parašyti, kaip jie jaučiasi dirbami socialinį darbą – kuo džiaugiasi ir kokių pokyčių tikisi. L. Kukuraitis į susitikimą su socialiniais darbuotojais atsinešė visą pluoštą tokių laiškų. Juose – daugybė emocijų: nuo ministro palaikymo ir pasididžiavimo savo darbu iki nuoskaudų, nusivylimo. Apie tai ir susirinko socialiniai darbuotojai padiskutuoti su ministerijos, Socialinių darbuotojų ir Savivaldybių asociacijos, akademinio pasaulio atstovais.
Vilniaus miesto socialinės paramos centro socialinė darbuotoja Donata Amšiejūtė pabrėžė, kad socialinis darbas – tai ne profesija, o gyvenimo būdas: „Reikia mylėti žmones ir tikrai norėti jiems padėti.“ Daugiau kaip 8 metus Vilniaus miesto socialinės paramos centre dirbančios moters rūpestis – šeimos, kuriose auga nepilnamečiai vaikai.
Deja, situacijų yra labai skausmingų. Neseniai D. Amšiejūtė pradėjo rūpintis šeima, kuri buvo visiškai izoliavusi save iš visuomeninio gyvenimo. Tėvai vartojo alkoholį, nedirbo, tačiau nebuvo susitvarkę jokių pašalpų, nebuvo registruoti darbo biržoje. Šeimoje augusi 6 metų mergaitė nelankė ugdymo įstaigos. Socialinis darbuotojas įtarė, kad mama turi psichikos negalią – ji buvo agresyvoka, pasireikšdavo netgi haliucinacijos. Kai moteris pagrasino pro langą išmesianti dukrą, teko mergaitę skubiai paimti iš nesaugios aplinkos... Šeimai reikėjo visokeriopos pagalbos, nors ji problemą neigė. Moterį pavyko įkalbėti kartu nueiti į Psichikos sveikatos centrą, kur jai nustatytas psichikos sutrikimas, paskirti vaistai. Vyras gydosi reabilitacijos centre ir pamažu sveiksta. Socialinis darbuotojas padėjo šeimai susitvarkyti formalumus dėl pašalpų, moteris įsidarbino. Mergaitė gyvena pas tetą saugioje aplinkoje. Donata džiaugiasi, kad šeimai pavyko padėti.
Pasak D. Amšiejūtės, šeimos globojamos tik tada, kai yra įtraukiamos į socialinės rizikos sąrašą. Deja, šiuo metu nėra mechanizmo, kad socialinis darbuotojas ateitų pas negalią turinčius vaikus auginančią normaliai susitvarkančią šeimą siūlydamas pagalbą. Ji drąsina visas tokias šeimas nedvejoti ir kreiptis į bendruomeninius šeimos namus (Vilniuje). Čia dirbantys specialistai turėtų padėti susiorientuoti socialinės paramos sistemos vingrybėse, patarti, kur kreiptis dėl vienokios ar kitokios pagalbos.
Atlyginimai skiriasi beveik dvigubai
L. Kukuraitis atkreipė dėmesį, kad socialiniai darbuotojai šiuo metu yra mažai apsaugoti tiek psichologine, tiek fizine prasme. Lietuvoje yra apie 7 tūkstančius socialinių darbuotojų. Jų darbo pobūdis labai įvairus – nuo pagalbos socialinės rizikos šeimoms iki darbo su neįgaliaisiais dienos centruose ar kitose specializuotose įstaigose. Deja, didžiulė problema – maži atlyginimai ir dideli jų skirtumai savivaldybėse ir netgi skirtingose įstaigose. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė žemėlapį, kuriame nurodė, kokie yra vidutiniai socialinių darbuotojų atlyginimai kiekvienoje savivaldybėje. Deja, jie gali skirtis ir kartais: socialinio darbuotojo atlyginimas Vilniuje (1087 eurai neatskaičius mokesčių) ir Kazlų Rūdoje (625 eurai) skiriasi beveik dvigubai.
Be to, su socialinės rizikos šeimomis dirbantiems socialiniams darbuotojams atlyginimai skiriami iš valstybės biudžeto, jie paprastai yra kur kas didesni nei tie, kuriuos moka pačios savivaldybės. Pasak ministro, tokių skirtumų neturėtų būti. Savivaldybės kasmet sutaupo per 140 milijonų socialinės išmokoms skirtų lėšų. Jie ir turėtų atitekti socialinėms paslaugoms ir socialinių darbuotojų atlyginimams kelti.
Šią problemą pabrėžė ir savivaldybių asociacijos atstovė Audronė Vareikytė. Jos teigimu, darbo užmokestis tampa vienu pagrindinių socialinių darbuotojų problemų. Pasak A. Vareikytės, reikėtų reglamentuoti socialinių darbuotojų atlyginimų sistemą – jų dydžio kriterijai turėtų būti ne tai, kokioje įstaigoje dirbi, bet kokį stažą, išsilavinimą turi.
Pašaukimo neužtenka – reikia pokyčių
Vilniaus miesto vicemeras Gintautas Paluckas atkreipė dėmesį, kad labai svarbu užtikrinti, jog socialiniai darbuotojai į darbą eitų pasiruošę. Ypač svarbus aspektas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį – perdegimo darbe sindromas, kuris dažnai šioje srityje pasitaiko. Jo įsitikinimu, šią bėdą galėtų padėti sumažinti darbo su žmonėmis laiko trumpinimas iki 4 dienų per savaitę.
„Benamiai, neįgalieji, socialinės rizikos asmenys – atrodytų, kas norėtų dirbti tokį darbą“, – retoriškai klausė Socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė Jūratė Tamašauskienė. Vis dėlto atsiranda žmonių, kurie to imasi, kurie turi pašaukimą dirbti su žmonėmis, atsidūrusiais egzistencijos pakraščiuose. „Tačiau to pašaukimo anaiptol neužtenka. Reikia dar daug nuveikti, kad socialinis darbuotojas būtų įgalintas, – pabrėžė Socialinių darbuotojų asociacijos vadovė. – Turime tapti tikraisiais visuomenės socialinės situacijos amortizatoriais, kad tų skaudžių įvykių nebūtų daug. Jei ne socialiniai darbuotojai, žiniasklaidoje mirgėtų neigiamų pranešimų ir visuomenė išgyventų labai dideles tragedijas.“ J. Tamašauskienės teigimu, tik dirbant kartu galima pasiekti, kad socialinis darbuotojas visuomenėje atrodytų ne kaip aptarnaujantis personalas, o kaip visavertis specialistas.
„Nori pokyčių? Pokyčiu būk pats!“ – toks akcijos, kuria buvo kviečiama rašyti laiškus socialinės apsaugos ir darbo ministrui, šūkis. J. Tamašauskienė ragina visus socialinius darbuotojus tapti lyderiais, kurie pirmieji pastebės problemą, imsis ją spręsti. Juo labiau kad nuo liepos 1 d. jie turi įstatyme apibrėžtą teisę pasitelkti visus specialistus, kurių reikia toje situacijoje.
